Globalistai: grobimo technologija

Viršnacionalinis elitas, kuris JAV išnaudoja kaip savobase of operation, vykdo neo- imperialistinę politiką, naikindamas valstybes ir įstumdamas jas į chaosą, turėdamas tikslą - atsirandantį nestabilumą panaudoti ištisų valstybių ir tautų apiplėšimui.

To technologijos seniai išbandytos ir aktyviai naudojamos įvairiose valstybėse, pritaikant prie vietinių sąlygų. Apie „valdomo chaoso“, „aksominių revoliucijų“ ir „ekonominių žudikų“ technologijas prirašyti kalnai literatūros, todėl ties jomis aš nesustosiu.

Kaip pagrindą panaudosiu Jurijaus Romanenkos ataskaitą – „Pasaulio karo grėsmė: varomosios jėgos, viena prieš kitą kovojančios koalicijos ir Ukainos perspektyvos“, kurią jis pateikė prieš Naujus metus, patikslinsiu, papildysiu, o vietomis ir išsakysiu savo, skirtingą nuo jo, poziciją.

Iš pradžių noriu sutikti su Romanenkos teze, kad artimiausių įvykių logiką diktuos karas. Beje, tas karas jau vyksta daugiau kaip metus karštoje (jėgos) fazėje, o iki tol ilgai buvo vykdomas diplomatijos, ekonomikos ir informaciniu būdu.

Tačiau aš nesutinku su šio karo priežastimis. Tezė apie tai, kad žemėje per daug žmonių ir ekosistema negali jų išmaitinti, neatlaiko jokios kritikos. Egzistuojantis technologijų lygis (pagal FAO ataskaitas) leidžia be žalos ekosistemai išmaitinti 24 milijardus žmonių, o ne 7 gyvenančius, ir ne 1,5, kaip pateikia „Romos klubas“.

Be to, net esamo maisto visiškai pakanka, norint visiškai likviduoti badą. Taip pat, kaip ir esamų išteklių visiškai pakanka, norint visiškai likviduoti skurdą (aš galiu tai pagrįsti, kaip ir visa kita, daugeliu skaičiavimų, bet jų beveik niekas neskaitys, todėl apseisime faktų konstatavimu).

Problema ne ištekliuose, o jų paskirstyme. Tą patį sako ir socialinis inžinierius Žanas Freskas. Ištekliai negali būti efektyviai paskirstyti esant neoliberaliai monetarinei sistemai. Tačiau vietoj to, kad pakeistų sistemą, dabartinis transnacionalinis elitas nori pasaulį įtraukti į naują visuotinį karą, kad tik išsaugotų savo turtą ir įtaką.


Vietoj aukštųjų technologijų vystymo vyksta sąmoningas jų stabdymas, siekiant pateisinti „auksinio milijardo“ teoriją. Lėšos investuojamos į iš anksto žinomas neefektyvias energetikos rūšis tokias, kaip saulės ir vėjo, o atominė, geoterminė ir termobranduolinė energetika nutraukiama (todėl kad, kaip vienas protingas žmogus sakė, nemokama energetika – tai komunizmas).

Krizę ekonomikoje sąmoningai vadina perprodukcijos krize, bet ji iš tiesų ne nemokios paklausos krizė. Kaip sakė Henris Fordas, „Jeigu aš turėčiau pasirinkimą: nemokėti dividendų ar sumažinti darbo užmokestį, tai aš nemokėčiau dividendų. Todėl, kad sumažindami darbo užmokestį, mes sumažiname paklausą“. Tai neišvengiamai atveda į stagnaciją.

O neoliberalūs ekonomistai visame pasaulyje mažina gyventojų pajamas, tai yra ne tik anti humaniška, tačiau yra savižudybė.

Tai trumpai, nesigilinant į FED, skolinimosi palūkanų ir finansinių spekuliacijų ydingą prigimtį. Beje, Glaso – Stigolo įstatymo sugrąžinimas ir visuotinė skolos amnestija (kaip rekomenduoja Lindonas Larušas), nors ir leis laikinai iš naujo paleisti sistemą, bet neišspręs problemų visumos (ir su laiku ji vėl pasikartos).

Ir taip, mes esame klasikinio hegemono pasikeitimo liudininkais. JAV pozicijas sparčiai užleidžia Kinijai (jeigu ne demagogas Gorbačiovas ir jo komunistų mutantų gauja, tai Kinijos vietoje galėjo būti modernizuota TSRS), kuri nors Amerikai ir nemeta akivaizdaus iššūkio, bet kukliai ir neskubėdama, pamažu perima pirmenybę, kaip pramonės potenciale, taip ir kitose srityse.

JAV visaip tam bando sutrukdyti, kaip ekonominėmis ir diplomatinėmis priemonėmis, taip ir karinėmis operacijomis periferijos šalyse. Dėl to jos net aukoja savo senus ir patikrintus sąjungininkus (žemiau mes panagrinėsime jų veiksmų logiką).

Mes galime tvirtai konstatuoti, kad vykdomą karą iš tiesų diktuoja ne išteklių trūkumas, rūpestis dėl ekologijos arba mitinis „demokratizavimo“ siekimas (šia kvailyste toliau tiki tik visai „užsispyrę“ piliečiai), o jo pagrindas išimtinai anglosaksų elito (pirmiausia, JAV ir Didžiosios Britanijos) imperinės ambicijos. Jie nenori susitaikyti su išslystančiu dominavimu, o todėl baisiai skuba.

Tokio skubėjimo priežastys daugeliui nėra akivaizdžios dėl daugumos ekspertų siauros specializacijos. Vieni analizuoja ekonomikos tendencijas, kiti politinius susidėliojimus, treti karinį potencialą, o todėl situaciją mato tik tam tikrame siaurame pjūvyje, nematydami viso paveikslo.

Man daug kuo pasisekė, kadangi aš galėjau suvesti daugelį analitinių ataskaitų iš įvairių sričių į vieną paveikslą. Be to, aš daug dirbau su anglų kalbos analitika, kurios iki manęs niekas į rusų kalbą nevertė (ir ji daugeliui mano kolegų buvo neprieinama).

Ir taip, priežasčių daug. Pirmiausia, ir tai labiausiai matoma, JAV vis toliau klimpsta į skolos duobę ir recesiją. Ir jų artimiausiu metu gali laukti defoltas, separatizmo augimas, etniniai konfliktai, masiniai neramumai ir net pilietinis karas (kas nors pasirinkimui arba viskas kartu).

Rusijos ir Ukrainos liberali žiniasklaida arba provakarietiški „ekspertai“ tokie, kaip Karasiovas ir Jermolajeva niekada mums nepapasakos apie beveik 46 milijonus amerikiečių, gyvenančių už maisto produktų talonus. Arba apie stipriausias separatistines nuotaikas kai kuriose valstijose. Arba apie kai kurių municipalitetų lokalius defoltus ir likusių biudžetų apverktiną padėtį. Arba apie viršijantį ribą nedarbą (oficialiai apie 10%, neoficialiai virš 16%). Arba apie dešimtis milijonų migrantų, kurie atvyko į JAV per paskutinius kelerius metus (iš kurių dauguma beveik nekalba anglų kalba). Arba apie patį didžiausią pasaulyje kalinių kalėjimuose procentą (liūdnai pagarsėjęs GULAG‘as net piko metais turėjo žymiai mažiau žmonių).

Kai aš pateikiu straipsnį ar vaizdo įrašą, padarytą pačių amerikiečių ir aprašau tikrą JAV reikalų padėtį, kai kurie piktinasi ir kaltina mane dėl „manipuliacijų“. Lyg aš turiu čia visą Holivudą ir pats visa tai filmuoju ir rašau (tai taip skiriasi nuo mūsų žiniasklaidos rodomo paveikslo). O juk paprastai aš nepateikiu ir šimtosios dalies visos medžiagos, kadangi bijau, kad jos nepriims dėl per didelio kontrasto...

Antra, JAV karinės mašinos būklė toli nuo idealios. Branduolinis potencialas nebuvo atnaujinamas dvidešimt metų (paskutiniai bandymai užfiksuoti 1992 metais) ir žymiai paseno arba apskritai išėjo iš rikiuotės (daugelis raketų ir užtaisų yra daugiau kaip 50 metų).

Garsias technologijas "Stealth" mato praktiškai visos šiuolaikinės aptikimo sistemos. Pagal JAV Karinio jūrų laivyno ataskaitą tik trečdalis laivyno yra pakankamoje karinėje būklėje (o pats laivynas buvo sumažintas iki rekordiškai mažo skaičiaus, 258 vėliavų)

Tam tikrose kitose srityse taip pat egzistuoja problemos. Pavyzdžiui, pagal kai kuriuos šaltinius, neseniai įvykęs naujausio bepiločio lėktuvo RQ-170 kritimas Irane buvo susijęs su tuo, kad Irano hakeriai perėmė jo valdymą. Kai kurie skaičiavimai leidžia daryti prielaidą, kad Kinijos „kibernetiniai kariai“ karo veiksmų atveju gali ne tik sugriauti visą internetą JAV teritorijoje, bet ir perimti bepiločių lėktuvų ir net JAV palydovų sistemos kontrolę.

Be to, dėl biudžeto problemų JAV Karinis jūrų laivynas atsisakė naujos kartos korvečių gaminimo, Karinės oro pajėgos sumažino bepiločių ir tradicinių karinių lėktuvų planuoto pirkimo skaičių, o karines pajėgas šiais metais metais planuojame sumažinti šiek tiek daugiau nei šimtu tūkstančių žmonių. Kaip matome, JAV karinė galia, nors ir išlieka pranašne už kitus, bet vis tik sparčiai mažėja.

Trečia, JAV galimybių langas susilpninti Kiniją be tiesioginės karinės konfrontacijos pakankamai greitai užsidarys. Ji palaipsniui persiorientuos į naujas rinkas, tame tarpe formuos didelę vidaus paklausą gaminamoms prekėms. Ir tai silpnins Kinijos priklausomybę nuo JAV ekonomikos, ir perspektyvoje leis jai visiškai atsisakyti nuo dolerio, kaip atsiskaitymo vieneto, naudojimo.

Be to, jeigu per praėjusius metus Kinijos priklausomybė nuo importuojamų energijos išteklių sudarė apie 30%, tai per artimiausius keletą metų ji pamažu mažės. Kinijoje atrasti didžiuliai skalūninių dujų ir naftos ištekliai (esant dabartiniam naudojimo lygiui pakanka 300 metų), ir kinai operatyviai įsisavina jų gavybos technologijas. O tai reiškia, kad greitai (maždaug 2018 metais, jeigu ne greičiau) Kinija nustos būti priklausoma nuo angliavandenilių, ir ją bus žymiai sunkiau kontroliuoti, kadangi nebus galima jai nutraukti šių išteklių tiekimo (kaip amerikiečiai planuoja padaryti užpuolę Iraną).

Vėlgi, neseniai į vandenį nuleistas pirmas Kinijos lėktuvnešis (kažkada nebaigtas statyti nupirktas iš Ukrainos), iki 2015 metų Kinija planuoja į vandenį nuleisti dar tris, o iki 2018 metų – dar tris. Taigi, Kinijos lėktuvnešių laivynas bus toks pat, kaip JAV, kuris dabar skaičiuoja 11 kovinių grupių lėktuvnešių (iš kurių dalis jau moraliai pasenusi).

Tai dar viena iš priežasčių, kuri JAV verčia skubėti, dažnai darant klaidas.

Yra du keliai, kaip išlaikyti hegemoniją – tai pralenkiant kitus, vystytis patiems arba neleisti vystytis (arba net sukelti dirbtinį degradavimą) visiems likusiems.

Akivaizdu, kad pirmas kelias JAV uždarytas, beje, iškart dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, valstybėjė įvyko didžiausia deindustrializacija, susijusi su gamybos perkėlimu į trečiojo pasaulio šalis, kur mažesni mokesčiai ir darbininkų darbo užmokestis.

Antra, JAV nėra reikalingos naujai industrializacijai infrastruktūros ir gamybos bazės. Kaip parodė vienas neseniai atliktas tyrimas, net didžiąją dalį elektronikos JAV karinei sistemai gamina Azija.

Bendrą JAV pramonės gamybos degradavimą puikiai iliustruoja faktas, kurį pateikia Polas Krugmanas (remdamasis Styvu Džobsu), kad JAV techniškai neįmanoma pradėti iPad gamybos, todėl praktiškai visi „Apple“ pajėgumai sutelkti Kinijoje.

Trečia, savo siekiu sukurti idealių vartotojų visuomenę, JAV faktiškai sunaikino savo švietimo sistemą. Ir šiandien jie paprasčiausiai neturi reikalingo naujai industrializacijai techninių specialistų skaičiaus (užtat yra dešimtys tūkstančių specialistų Afrikos etnografijai, o taip pat šimtai tūkstančių kitų taip pat „vertingų“ aukštųjų mokyklų absolventų – švietimo liberalizavimo produktas). Tai, kad amerikiečiai buki, pripažįsta ne tik jumoristas Zadornovas, bet ir JAV dominavimo apologetas Zbignevas Bžezinskis.

Šiandien didžioji dalis JAV intelektualų ir technikos specialistų – tai pirmosios kartos emigrantai iš buvusios TSRS, Indijos ir Kinijos. Be to, daugiausia gana specifiškai „riboti“, tas juos daro mažai pritaikomus industrializavimo poreikiams.

Todėl JAV žaidžia, statydamos ant visų likusių lygio pažeminimo, visuotinio debilizavimo ir chaotizavimo procesų pasaulyje. Šis žaidimas pats savaime (atmetus pasaulinio karo galimybę) kelia grėsmę žmonijos nusiritimu į naujus viduramžius.

1. Kvailinančių „švietimo“ sistemų diegimas, kuris nesuteikia pilnaverčių žinių, neformuoja kritiško mąstymo ir universalių žinių apie pasaulį.

2. Nemąstančio vartotojiško mąstymo tipo formavimas.

3. Produktyvaus mąstymo sunaikinimas, pakeičiant jį spekuliaciniu ir parazitiniu. Tame skaičiuje sudarymas tokių sąlygų, kai gamintojas gauna mažesnį pelną nei pardavėjas/ tarpininkas (su tuo ne kartą asmeniškai susidūriau, būdamas įvairios produkcijos gamintoju).

4. Nedirbančios neoliberalios ekonomikos teorijos, kaip vienintelės teisingos, įtvirtinimas (nors joje nėra nė vienos formulės, kuri būtų pritaikyta praktikoje arba patvirtinta faktais).

5. Siauros specializacijos, priklausomos, kolonijinio tipo gamybos (monokultūrinės, žemo technologinio lygio) įsiūlymas.

6. Ultra dešiniųjų, reakcinių, diktatorinių režimų palaikymas (arabų šeichų, monarchijų, atvirai fašistinių judėjimų ir islamo fundamentalizmo).

7. Kova už patentų ir „teisių“ apsaugą stabdo technologijų vystymąsi ir apriboja priėjimą prie informacijos.

8. Individualizmo ir egocentrizmo propaganda, kuri atveda į sociumo atomizaciją ir visuotinį gimstamumo sumažėjimą.

9. Gėjų, pedofilų ir kitų iškrypėlių teisių gynimas, kuris išeina už visų proto ribų.

Atskirai norėčiau sustoti ties tokiu liberalios ideologijos aspektu, kaip reguliavimo panaikinimas. Būtent didžiulis ir neapgalvotas reguliavimo panaikinimas, vykdomas fanatiškų Ainos Rendos (Ayn Rand) ir Miltono Frydmano (Milton Friedman) pasekėjų, atvedė prie dabartinės apverktinos kaip JAV, taip ir Europos Sąjungos valstybių padėties.

Paprastas faktas: didžiausią pramonės išsivystymą pasiekė valstybės, turinčios stiprų valstybinį reguliavimą – Japonija po Antrojo pasaulinio karo, TSRS industrializacijos laikotarpiu, JAV Ruzvelto laikais, Vokietija su jos „socialine rinkos ekonomika“, Švedija, Norvegija, Suomija ir daugelis kitų.

Kinija, kuri visiškai laikosi šios tendencijos, pradėjo vytis JAV dėl savo stipriausio valstybinio kapitalizmo, o JAV pradėjo gauti krizę po krizės dėl spartaus reguliavimo naikinimo diegimo (kaip ir Japonija 1975 metais).

Tačiau, apskritai, tą strategiją JAV isteblišmentas vykdė jau seniai, o paskutiniai įvykiai juos privertė pereiti prie iš esmės daug griežtesnės regresyvios politikos fazės.

Pirmąja kryptimi tapo „reitingų karas“, nukreiptas prieš atskiras euro zonos valstybes ir ES, kaip visumą. Pagrindinis šio karo tikslas buvo destabilizuoti „eurą“, kad kapitalas nesistengtų „išeiti iš dolerio“ į kitas valiutas.

Be to, buvo keliamas tikslas susilpninti europinę integraciją, kadangi per daug stipri Europa (ir pirmiausia, Vokietija) gali tapti JAV konkurente kovoje už pasaulinę hegemoniją. O silpna Europa lieka valdoma ir paklusni. Todėl JAV aktyviai „žudo“ savo silpnus NATO konkurentus.

Antra kryptis – tai Kinijai apriboti prieigą prie Afrikos išteklių (geležies rūdos, naftos, deimantų ir t.t.). Būtent dėl to buvo organizuotas „arabų pavasaris“ (o ir priežastys pasipiktinimui buvo, bet be išorės iniciatyvos galėjo dar ilgai rusenti, kaip tas vyksta Ukrainoje), kurio metu įvyko kelių režimų pakeitimas, keletas nedidelių karų ir net buvo sukurta nauja valstybė – Pietų Sudanas. Bet kinai nepasiduoda ir kai kuriose vietose apžaidžia amerikiečius ir jų sąjungininkus, finansuodami alternatyvias jėgas ir nupirkdami vietinius vadus.

Trečia kryptis – bandymas Kiniją apsupti jai priešiškomis valstybėmis, o taip pat stimuliuoti vidaus neramumus ir separatizmą. Būtent todėl Obama ir Klintonas beveik pusę metų skraidė po visas Azijos valstybes, visaip bandydami sugriauti jų santykius su Kinija. Tačiau, beveik nesėkmingai, kadangi daugelyje šių valstybių Kinija jau įgyvendimo savo „Maršalo plano“ analogą, padariusi jų ekonomikas glaudžiai susijusias su Kinijos, o taip pat sėkmingai vystydama vietos infrastruktūrą.

Ketvirta kryptis – tai pasaulio naftos gavybos kontrolės nustatymas, pirmiausia Persijos įlankos rajone ir Arabijos pusiasalyje. Tokiu būdu, iškart nužudomi trys kiškiai: užkertamas kelias Kinijos prieigai prie angliavandenilių, JAV nustato energijos išteklių tiekimo į Europą kontrolę, o taip pat (karo su Iranu atveju) smarkiai kyla naftos kainos, suduodamos papildomą smūgį Europai ir JAV ekonomiką darydamos konkurencingesne (kadangi ji daug mažiau priklauso nuo tiekimo iš Persijos įlankos).

Pagal tokią pasaulinę dėlionę Libija paprasčiausiai buvo repeticija (be to, Kadafis buvo per daug savarankiškas, statė požemines upes, bandė įvesti auksinį dinarą ir suvienyti Afrikos valstybes prieš imperializmą). O tikras tikslas yra Iranas.

Tačiau ant kelio į Iraną stovi Sirija, kurioje greito vyriausybės pakeitimo planai žlugo dėl to, kad Asadą labai palaiko gyventojai ir kariuomenė. „Sirijos laisvoje kariuomenėje“ paprasčiausiai beveik nėra kam kariauti, išskyrus neskaitlingus ir neiniciatyvius perbėgėlius ir užsienio samdinius.

„Arabų pavasario“ technologijos nesėkmė Sirijoje JAV verčia pereiti prie tiesioginės karinės agresijos (apie ką jau smulkiai rašiau). Bet JTO ST sankcijos, kuri pateisintų dar vieną „neskraidymo zonos įvedimą“, jos negavo, kadangi Kinija ir Rusija pasinaudojo veto teise. O rezoliucija praėjusi per Generalinę Asamblėją, turi tik rekomendacinį pobūdį.

Beje, JAV Valstybės departamentas vis mažiau rūpinasi savo veido išsaugojimu. Kažkuriuo momentu jie gali nustoti jaudintis dėl teisėtumo regimybės išlaikymo (daugkartiniai JTO Chartijos pažeidimai iš jų pusės praeityje akivaizdus to patvirtinimas).

Labiausiai šioje situacijoje man nesuprantama – kodėl Europos lyderiai nesupranta, kad destabilizavimas (ir galimas karas) Sirijoje ir Irane smogs pirmiausia jų valstybėms? Ir kodėl jie nesupranta, kad JAV prieš juos vykdo agresyvų ekonominį karą? O jeigu supranta, tai kodėl adekvačiai nereaguoja, toliau palaiko JAV iniciatyvas, nukreiptas prieš arabų pasaulį (ir, atitinkamai, prieš Europą)?

Aš turiu tik dvi versijas. Pirma, daugelis Europos lyderių (iš tiesų ir Arabų lygos valstybių lyderiai) yra tik valdomos marionetės. Ne veltui, pavyzdžiui, Nikolą Sarkozy vadina „amerikiečių berniuku“. Antra, jie yra viršnacionalinio „elito“ dalis, ir jų pačių valstybių interesai nedomina (jiems svarbiau bankų ir finansų elito korporaciniai interesai). Tarp dviejų versijų nėra esminio principinio skirtumo.

Žinoma, Vakarų elitas, nenorintis atsisakyti nuo neoliberalios doktrinos, bus priverstas tęsti karus dėl išteklių kontrolės. Tai sukuria praktiškai neišvengiamus tris karus: karą prieš Siriją ir Iraną, karą prieš Rusiją ir karą prieš Kiniją.

Dėl ko aš iš dalies nesutinku su Romanenku, tai tik dėl to, kad tam tikroje iš galimų dėlionių Ukraina gali išvengti dalyvavimo busimuose konfliktuose. Ji jau įtraukta, ir turi nuostolių.

Pirmiausia, mes prarandame rinkas. Egiptas, Libija, Sirija, Iranas – mes jau praradome keletą milijardų dolerių prekių apyvartos, ir prarasime dar daugiau.

Antra, mes prarandame galimybę gauti priėjimą prie Irano naftos (o artimiausioje perspektyvoje ir apskritai prie Artimųjų Rytų).

Trečia, įšaldydami operacijas su Irano bankais, kaip tai neseniai padarė Ukrainos Nacionalinis bankas, vadovaujamas Arbuzovo, mes faktiškai priimame vieną iš busimo konflikto pusių, tai gali sukelti neprognozuojamas pasekmes. Ir tegul paskui ponas Arbuzovas ir kiti aukšti pareigūnai džihado kariams pasakoja, kad „mes ne tai turėjome omenyje“, jeigu suspės.

Ir, galiausiai, ketvirta, nepriklausomai nuo to, kurioje pusėje bus Rusija, vėlesnis karas prieš Rusiją vis tiek neišvengiamas. Žmogėdrų logika nežino sąvokos „sąjungininkas“, ką galima matyti pagal pavyzdį, kaip JAV skandina ES valstybes – savo NATO sąjungininkes. Ir sprendžiant pagal Rusijos vadovybės veiksmus, ten tai jau pradeda suprasti.

O jeigu bus karas su Rusija, tai iš pradžių destabilizuos valstybes išilgai jos sienų – Baltijos valstybes, Gruziją, Azerbaidžianą, Armėniją, Kazachstaną, Turkmenistaną ir, žinoma, Ukrainą.

Aleksandr Rožders
Šaltinis: Hvylya