Atsakiau į 11 durnų žiurkėno klausimų
 |
| +Rokiškis Rabinovičius neuždavė 11 niekingų klausimų |
1. Ar jūs jaučiatės labai protingu?
Esu labai protingas žmogus. Gyvenime esu susidūręs su daug gerai besimokančių ir besimokiusių žmonių, bet jie tikrai neišsiskyrė savo protu nuo kitų, paprastų žmonių. Taip, jie buvo „iškalę“ ilgiausias teorijas ir jas žinojo, buvo skaitę daug knygų ir galėjo jas pacituoti, bet paklausti ką patys mano vienu ar kitu klausimu, jie negalėdavo pateikti protingų atsakymų ir jų argumentuoti. Nesugebėjo spręsti problemų. Paklausti paprastų, žmogiškų ir elementarių dalykų taip pat užsikirsdavo. Dažnai tokie žmonės neturi bendravimo įgūdžių: nežino kada pajuokauti, o kada kalbėti rimtai (todėl dažniausiai nejuokauja), nesupranta kitų žmonių (kada reikia užjausti ir paguosti) tikriausiai todėl, kad daug laiko krimto tą teoriją ir praleido gyvenimiškas situacijas – praktiką.
2. Kada paaukosite pinigus manęs garbintojų bažnyčiai?
Rokiškių žiurkėnų sektai pinigų neaukojau ir nesiruošiu aukoti. Paminėjau žodį „sekta”. Žodis „sekta“ visuomet vartojamas kaip represyvaus mentaliteto atspindys. Nors paradoksalu – būtent šis žodis labai dažnai pristatomas kaip labai apibrėžtas ir netgi kaip mokslinis terminas. Pirmykštė šio žodžio reikšmė turi ryškiai neigiamą konotaciją. Pirmykštė jo reikšmė tokia – sekta t.y. grupė, kuri atsiskyrusi nuo „motininės religijos”, nuo pagrindinės religinės tradicijos
Taigi sekta šiuo atveju yra „pakraščio“ fenomenas, o tai, kas yra „pakraštyje“ yra neaišku, yra tamsu, yra blogai. Sekta visuomet siejama su religinėmis perversijomis, su orgijomis, su žudymais, su iškrypusiu gyvenimo būdu. Ir tie religiniai „pakraščio“ fenomenai iš tikrųjų įvairiais laikais turėjo labai įvairių religinių praktikų, tad neigiama konotacija buvo pastiprinama pavieniais faktais.
„Rabinovičiai“ visuomet yra už kažką atsakingi, kažką veikia, kažką valdo, rašo rašliavas ir panašiai. Šis žodis vartojamas, neapibrėžiant, kas yra tie „rabinovičiai“ – ar tai etninė grupė, ar tai yra kultūrinė forma, ar garbintojų bažnyčia, ar tam tikrų organizacijų visuma…
Žodis „rabinovičiai“ savo pirmine reikšme reiškia paprasčiausiai tautą, turinčią savo gyvenseną – žiurkiukus, pasekėjus, kultūrą, papročius, garbintojų bažnyčią; bet kai šitas žodis vartojamas represyvia konotacija, „rabinovičiai“ įgauna neapibrėžtumą ir išankstinę neigiamybę.
Niekada nepaaukosiu pinigų Rokiškio Rabinovičiaus žiurkių sektai, nes:
- Žiurkėnai ir žiurkės smirda.
- Žiurkėnai šeriasi: Dešimties mėnesių sulaukęs žiurkėnas pradeda po truputį šertis. Pirmiausiai plaukai pradeda slinkti nuo pasturgalio, vėliau – nuo viso kūno.
- Žiurkėnai užsikrėčia ir platina samoneliozę: Salmonelioze žiurkėnai užsikrečia nuo laukinių graužikų, purvino vandens ar užteršto maisto.
- Žiurkėnams šlampa uodega: Tai bakterinė infekcija, kuriai būdingas viduriavimas, nuleistos ausys, apetito netekimas, išeinamosios angos šlapiavimas.
- Žiurkėnai viduriuoja: Žiurkėnai dažniausiai suviduriuoja persiėdę daržovių ir vaisių arba suėdę užteršto maisto.
- Žiurkėnams užkietėja viduriai: Kad žiurkėnui užkietėjo viduriai išduoda šlapia uodega. Vidurių užkietėjimas atsiranda, kai gyvūnas ėda daug sauso maisto ir pakankamai neatsigeria.
- Žiurkėnai serga niežais: Šios ligos simptomai – žiurkėnas pastoviai krato galvą, drasko ausis, išplinka, prastai atrodo. Vėliau ant nosies ausų ir genitalijų atsiranda pilki šašai.
- Žiurkėnai turi blusų, utėlių ir kitų parazitų: Žiurkėnai dažnai išsilaižo savo kailiuką, todėl odos parazitų turi retai. Paprastai parazitai atsiranda nešvarioje aplinkoje.
- Žiurkėnams perauga nagai: Jei žiurkėno nagai užaugo per ilgi, patrumpinkite juos manikiūrinėmis žirklutėmis.
- Žiurkėnams ašaroja akys: Smarkiai ašarojančios akys reiškia pažandės maišelių problemas.
- Žiurkėnams atsiranda gumbai: Jei pas žiurkėną atsirado gumbas ar guzas, reikai parodyti jį veterinarui.
- Žiurkėnus sutraukia paralyžius: Ši liga žiurkėnus užklumpa gana dažnai. Ji išsivysto, kai žiurkėnas per mažai juda, jam trūksta vitamino D arba pažeidžiamas stuburas.
Žiurkių sektos buvimo požymiai
Žiurkės – naktiniai gyvūnai ir paprastai slepiasi nuo žmonių, todėl dažniausia žiurkių sektos buvimą namuose išduodantys požymiai yra:
- krebždesiai sienose arba po grindimis, kai žiurkės bėgioja
- išmatos – žiurkių išmatos tamsios, kūgio formos, apie 10–14 mm ilgio
- šlapimo kvapas – žiurkių šlapimo kvapas panašus į amoniaką. Jis ypač stiprus uždarose vietose, pavyzdžiui, po spintelėmis
- žala – žiurkės turi nuolat augančius dantis ir galąsdamos juos graužia medieną bei plastiką, elektoros laidus, taip gali sukelti gaisrus.
- sugadinta maisto pakuotė – žiurkės apgraužia maisto pakuotes, ant kurių gali likti dantų žymių
- lizdai – žiurkės suka lizdus šiltose, slaptose vietose iš laikraščių ir audinių skiaučių Lizduose dažnai būna jaunikliai
- urvai – soduose žiurkės kasa urvus, ypač komposto krūvose arba po pašiūrėmis. Jos suka lizdus ir po medinėmis sodo grindimis.
3. Kuo skiriasi kompiuteris nuo žmogaus?
Maždaug 100 milijardų žmogaus smegenų neuronų su kitais neuronais yra susijungę nuo 1 000 iki 10 000 jungčių. Smegenys protaujant naudoja šias jungtis nuo 100 iki 1 000 kartų per sekundę dažniu.
Tai reiškia, kad per vieną sekundę kiekvieno iš mūsų galvoje atliekama bent kvintilijonas – 1 000 000 000 000 000 000 – operacijų.
Tokiam skaičiavimų našumui neprilysta joks superkompiuteris. Tačiau jų skaičiavimo galia didėja eksponentiškai ir žmogaus smegenims prilygstantį informacijos apdorojimo greitį superkompiuteriai turėtų pasiekti galbūt po 30 – 100 metų. „Po to reikėtų palaukti dar kokius 10 – 20 metų, kol tai sutilps į jūsų išmanųjį telefoną. Tada jau galėsite pasakyti, kad jūsų telefonas protingesnis už jus.
Amerikiečių mokslininkai nori sukurti tokią neurosąsają, kuri be jokių sutrikimų galėtų veikti žmogaus organizme 70 metų. Tam reikia išsirinkti medžiagas, kurios dešimtmečius išsaugotų funkcionalumą ir nebūtų atmestos organizmo imuninės sistemos.
Pitsburgo universiteto mokslininkai pagamino kompleksinį kompozitinį elektrodą, susidedantį iš anglies pluošto gijos ir ją dengiančio apsauginio sluoksnio iš poliparaksileno ir politiofeno. Taip pavyko pagaminti smegenų implantą, 10 kartų mažesnį už šiuolaikinius elektrodus, kurie naudojami neuronų aktyvumui registruoti. Be to, naujoji neurosąsaja yra geriau suderinama su smegenų audiniu: ji sukelia mažiau mechaninių pažeidimų ir imuninių reakcijų. Šiuo metu naujoji neurosąsaja bandoma su žiurkėmis. Pasak tyrėjų, pirmieji rezultatai patvirtina šios technologijos perspektyvumą: nepastebima jokių ilgalaikių neuronų pakitimų ir degradavimo požymių.
4. Kur gyvenimo prasmė?
Žiurkių ir žiurkėnų populiacijos naikinimas.
Žmonijai daroma žiurkių žala – milžiniška. Manoma, jog XIV a. Europoje kilusio, o vėliau kelis kartus pasikartojusio maro epidemija sukėlė Yersinia pestis bakterijos, kurias žiurkių pagalba platino blusos.
 |
| Graužikai platina ligas |
Graužikai platina ir kitas ligas: Veilo ligą, paratifitą, kiaulių marą, paukščių pseudomarą, salmoneliozę, tricheneliozę, leptospirozę ir kt.
 |
| Graužikai platina ligas |
Pilkoji žiurkė per parą vidutiniškai suėda 25-30 g maisto, reiškia, 100 žiurkių per metus gali suėsti jo beveik toną. Paskaičiuota, kad kiekvienais metais graužikai sunaikina penktadalį planetos grūdinių pasėlių. Be to, maistą bei pašarus jos užteršia išmatomis ir šlapimu.
Sunkiau yra įvertinti tai, kiek nuostolių žiurkės padaro grauždamos pastatų pamatus, sienas, baldus, elektros laidus. Tačiau žinoma, jog pragraužti elektros laidai neretai tampa ir gaisro priežastimi.
Apsisaugoti nuo graužikų galima dviem būdais: sukuriant graužikams netinkamas gyvenimo sąlygas ir naikinant graužikų populiaciją.
Nedideles ertmes specialistai pataria užsandarinti „Makroflex“ putomis, prikaišiojant į jas vielų. Užčiuopęs geležį graužikas susidurs su jam itin nemalonia kliūtimi. Didelius plyšius rekomenduojama užbetonuoti.
Siekiant išvengti graužikų platinamų ligų, reikėtų laikyti maistą graužikams neprieinamoje vietoje ar taroje, pašalinti supuvusias daržoves, tinkamai prižiūrėti maisto ruošimo ir laikymo patalpas (jos turi būti sandarios), nevartoti maisto produktų, kurie apgraužti graužikų, daržoves rūpestingai plauti ir tinkamai termiškai apdoroti, tinkamai prižiūrėti aplinką (pašalinti buitines atliekas). Šios priemonės tik padeda sumažinti graužikų plitimą, o norint veiksmingiau su jais kovoti reikia pasitelkti tam tikrus kovos metodus.
Nuo seno žmonės naudoja įvairius graužikų naikinimo būdus. Kaimiečiams nebloga paguoda būdavo katinai, tačiau šie miestiečių išpaikinti augintiniai į pelę dažniau žiūri kaip į smagų žaisliuką, o ne medžioklės objektą.
Ūkinių prekių skyriuose galima įsigyti įvairių priemonių kovai su graužikais: lipnių lentelių (apie 1,5 Lt), klijų (tūtelėje) (apie 7 Lt), grūdų masalo (100 g – 2 Lt), vyliaus graužikams (100 g – 3,5 Lt), vaško blokelių vandens žiurkėms (500 g – 16 Lt), įvairių rūšių spąstų: plastmasinių, medinių, metalinių (nuo 2 iki 5 Lt). Pasirodo, graužikai turi gerai išvystytą ne tik uoslę, regėjimą, bet ir klausą bei girdi net ultragarsą. Ši graužikų savybė naudojama, bandant juos atbaidyti ultragarso generatoriais (nuo 40 iki 90 Lt).
Tradiciškiausia priemonė yra spąstai. Su jais bėda tik ta, kad sugausite tik vieną graužiką.
Tiesa, švedai sugalvojo naujos kartos pelėkautus WIPPOMATIC, kuriais vienu metu galima pagauti kelias peles. Pelėkautus sudaro prie kibiro tvirtinami rėmai, ant kurių montuojama svyruojanti plokštė. Ant pastarosios yra masalui pritvirtinti skirtas smaigas (vinis). Medine lentele pelė gali užlipti iki kibiro viršaus. Nusitaikęs į masalą graužikas kaipmat nubloškiamas į kibirą, pripildytą vandens su glikoliu, ir iškart nuskęsta.
„Rentokil“ kompanija sugalvojo mobiliuosius pelėkautus. Jie primena neilgą tunelį, į kurį patekti gali pelė ar žiurkė. Tunelyje įtaisyti ultravioletiniai spinduliai seka judantį objektą ir kai tik gyvūno uodega peršliaužia įėjimą durys užsidaro ir ima sklisti nuodingos dujos. Per keliolika sekundžių gyvūnui padvėsus, šilumos ir garso indikatoriai išsiunčia spąstų savininkui SMS pranešimą apie tai, kad jau laikas atsikratyti nebegyvo graužiko.
Ūkinių prekių parduotuvėse gausu nebrangių nuodų graužikams. Jie yra įvairiausių formų – tabletėmis, granulėmis, pastilėmis ir pan. Nuodus reikia berti ten, kur šie gyvūnai gausiai renkasi, – prie ekskrementų, grindų plyšių. Masalą reikia pilti ne atvirose vietose, o į specialias jauko stoteles su nedidelėmis angomis, kurias taip pat galima įsigyti. Šią procedūrą reikia kartoti maždaug kas savaitę ir nutraukti tada, kai neberasite jokių graužikų lankymosi pėdsakų.
5. Kada paskutinį kartą man meldėtės?
Smirdančiams žiurkėnams Rokiškiams nesimeldžiau ir nesimelsiu.
6. Už ką buvo nubaustas Pagrandukas?
Iš paskutinių miltų iškepė senelė seneliui Pagranduką. Padėjo ji Pagranduką ant palangės, kad atauštų, o jis paėmė ir pabėgo. Pagrandukas savo kelyje patyrė daugybę pavojų – jo vos nesuėdė Vilkas, vos neprarijo Lokys, jis net papuolė alkanai Lapei, o padėjo jam Bitutė. Galiausiai supratęs, kokią klaidą padarė pabėgęs nuo senelių, Pagrandukas grįžo namo, o namuose ji sugraužė alkanas žiurkėnas.
7. Ar esate kada nors turėję rankose daugiau, nei milijoną litų grynais?
Prieš kelis mėnesius milijoną litų grynais pervedžiau į patikimą Šveicarijos žydų banką, nes socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius pradėjo teigti, kad naujoji valdančioji dauguma spręs riboti atsiskaitymus grynaisiais pinigais ir riba, nuo kurios toks ribojimas gali būti įvestas, gali būti nustatyta ties 5 tūkst. litų suma.
8. Ar gaila jums žvėrelių (kiaulyčių, karvyčių, vištučių ir panašiai), kuriuos valgote?
Anksčiau Paragvajuje žiurkes valgydavo tik skurdžiai gyvenantys kaimiečiai. Tačiau šiandien tai tapo mados reikalu. Nepakeičiamu delikatesu paragvajiečiai laiko keptas, troškintas, farširuotas ar net vytintas žiurkes. Valgomos tik jaunos žiurkės, užgeriant pienu. Skonis panašus į keptą antį. Žiurkių mėsa vertinama už baltymus. Paragvajiečiai tiki, kad žiurkių mėsos baltymai padės išsaugoti sveiką odą.
Christopheris Edwardsas ir Gary‘is Frew savo žiurkėną vardu Molly prigirdė pigiu stipriu vynu ir įkišo į mikrobangų krosnelę, pranešė Thescottishsun.co.uk.
Ateina laikas valgyti žiurkes bei žiurkėnus
„Žiurkės su ilga šniukštinėjančia ūsuota nosimis, su grėsmingai atsikišusiais geltonais dantimis, plika žvynuota uodega nekelia apetito, o greičiau pasibjaurėjimą. Dar blogiau, - jos apkandžioja vaikus lovytėse ir išnešioja aibes užkrečiamų ligų. Televizijoje ir spaudos organuose dažnai pasirodo reportažai apie stambiųjų miestų sanitarinės-epideminės stoties darbus nuo Bombėjaus ir Berlyno, nuo Sidnėjaus iki Maskvos, mėginančių bent kiek sukliudyti žiurkių plitimą.
Kasdien didėjant žiurkių skaičiui Žemėje, kasmet registruojama per 2,5 tūkstančių susirgimų maru. Per paskutinius 15 metų 25 pasaulio šalyse buvo registruoti 38 tūkstančiai maru užsikrėtusių ligonių, iš kurių 2845 žmonės mirė. Iš tiesų šis skaičius ne toks jau baisus, jei nuo vėžio kasmet numiršta 242000 moterų ir 272000 vyrų.
Lietuvos pensininkų ateities patiekalas – kepta žiurkė
Prisiminkite per Lietuvos TV rodytus reportažus apie pilkųjų žiurkių (didžiųjų pacų) antplūdį Melnragėje. Arba 2000 metų Anglijos sanitarinės-epideminės stoties ataskaitą, kad šalyje kas Jungtinėse Karalystėse kas antrame name gyvena per 80 milijonų tų atgrasių būtybių, kai to tarpu, žmonių tėra tik 58 milijonai. Rusijos vyriausias sanitarijos gydytojas Genadijus Oniščenko šiomis dienomis pareiškė, kad pagal Rospotrebnadzoro (Роспотребнадзора) duomenis Maskvoje gyvena apie 10,5 milijono žmonių ir virš 90 milijonų žiurkių. Kitaip sakant, Maskva yra pasaulio žiurkių sostinė...
Šiais metais ir Lietuvoje pastebėtas didžiulis žiurkių antplūdis kaimuose, miesteliuose ir didmiesčiuose. Žiurkės pašėlusiai dauginasi ir lenda į tvartus, daržines, sandėliukus, rūsius, namus, butus. Didmiesčiuose žiurkės ypatingai pamėgo tuos namus, kur yra rūsiai ir įrengti šiukšliotėkiai. Tačiau joms jokio vargo nesudaro užkariauti ir tuos namus, kur net nėra rūsių, nes žiurkės yra geros plaukikės ir kanalizacijos vamzdžiais prasibrauna iki klozetų ir pasiekia net daugiaaukščių namų paskutinių aukštų namus. Dažnai žmonės gyvendami 10 ar 20 aukšte iš baimės paklaiksta, kai savo maisto spintelėse pamato šmirinėjančias žiurkes. Manau ne vienas vilnietis yra pastebėjęs būrius žiurkių, besipjaunančių prie Senamiesčio restoranų, kavinių ar barų šiukšliadėžių. Žmonės, dirbantys maisto prekių gamybos įmonėse: pieninėse, kepyklose, skerdyklose, maitinimo įmonėse ir maisto prekių parduotuvėse, mato, kad šį rudenį vyksta neregėta žiurkių invazija. Tokį žiurkių išplitimą galima paaiškinti artėjančiu badmečiu. Matyt pati gamta ateina lietuviams į pagalbą.
Keista tiktai kodėl ruseliai galvažudžio tėvelio Stalino laikais su malonumu šveitę kūdas ir diržingas žiurkes, šiandien, valdant komunistiniam Kremliaus cariukui nemėgina į savo racioną įtraukti atsipenėjusių ir įžūlių požemių padarų?... O gal jie žiurkes sužmogino ir priima jas kaip tikruosius stolicos Maskvos gyventojus, - visgi jų ganėtinai daugiau, o gal bijoma žiurkių keršto?..
Iš kitos pusės žiurkės, kaip joks kitas gyvūnas, gali pasigirti ilga ir turtinga gastronomine istorija, ir kurios privalo būti dėkingos savo giminės įvairovei, daugybei ir vislumui, juk, galų gale, graužikai sudaro per 40% visų mūsų planetos žinduolių ir visi jie yra valgomi, įskaitant bebrus, burundukus, dygliakiaules, jūrų kiaulytes, kiškius, nutrijas, ondatras, pelėnus, starus, šinšilus, švilpikus, triušius, voveres, žiurkėnus, o Lotynų Amerikoje dar ir agučius, koipas ir net beuodeges 60 kilogramines kapibaras, kurios kepamos kaip lietuviški paršeliai.
Kai kuriuose pasaulio regionuose vienokios ar kitokios graužikų rūšys yra įprastas kasdienis maistas. Anglams, australams, ispanams, italams, portugalams, prancūzams, šveicarams triušiena yra kasdienio vartojimo mėsa, o katalikų vienuoliai triušieną valgo net per pasninkus. JAV vien tik Ilinoiso valstijoje kasmet mitybai sumedžiojama per 2 milijonus voverių, kiek daugiau ondatrų suvalgo kanadiečiai, neatsilieka ir paragvajiečiai suvalgydami milijonus žiurkių ir jūrų kiaulyčių. Tačiau kai kuriems euroamerikiečiams kai kurie graužikai yra gastronomiškai nepriimtini, - suprantama tai pelės ir žiurkės.
Indijoje žiurkės yra kasdienis valgis
Plačiai paplitusios žiurkės, greičiausiai į Europą atkeliavo iš Azijos su prekybiniais laivais dar XIII amžiuje. Daugiausia laikosi gyvenamuosiuose namuose, miestų kanalizacijos sistemoje, prie maisto produktų sandėlių, tvartų. Minta gyvuliniu ir augaliniu maistu, gadina maisto produktus, kailius, baldus, odą. Aktyvios sutemose ir naktį. Žmogui labiausiai kenkia rudoji arba pilkoji, Rattus norvegicus ir juodoji (Rattus rattus). Juodosios žiurkės yra gerokai mažesnės (16-23 cm) už pilkąsias žiurkes (18-26 cm).
Žiurkės platina marą, endeminę žiurkinę dėmėtąją šiltinę, cucugamušį, ku karštligę, salmoneliozę, trichineliozę, tuliaremiją, leptospirozę, toksoplazmozę, pasiutligę. Žiurkės gaudomos spąstais, naikinamos deratizacijos priemonėmis, jas gaudo ir specialiai išveisti žiurkiagaudžiai šunys (foksterjerai, jagdterjerai ir kt.).
Gineso rekordų knygoje žiurkės charakterizuojamos kaip labiausiai žmogui pavojingas gyvūnas.
Tačiau nežiūrint į nieką, pasaulyje yra daug lengvai pagaunamų žiurkių ir pelių, ir jas valgo ne tik badmečiais, bet ir kasdien arba net kaip delikatesą. Ir tai žmonija daro jau nuo pat savo atsiradimo. Pavyzdžiui, Senovės Romoje miegpeles maitindavo tik riešutais, kad jos apaugtų skania mėsyte, o mėsos skonis primintų riešutus ir atitiktų Romos imperatoriaus poreikiams. Šie žvėreliai (kūno ilgis be uodegos – 20 cm) buvo tiek populiarūs, kad juos specialiai veisdavo erdviuose voljeruose ir net pristatydavo į Britaniją romėnų kariams.
Imperatoriškoje Kinijoje žiurkės būdavo vadinamos naminiais elniais, o patiekiami valgiai iš žiurkių mėsos laikomi išskirtinėmis rafinuotomis vaišėmis.
Markas Polas rašė, kad totoriai žiurkes valgo vasarą, kai jų būna ypatingai daug. Kolumbo laikais, kai dėl netikėtų kliūčių kelionėse į tolimus kontinentus laivų provizijos atsargos baigdavosi, laivo specialistas- žiurkiagaudys tapdavo svarbiausiu ekipažo nariu, kurio darbas būdavo ypatingai gerai apmokamas, o žiurkės, kurios kasdienybėje būdavo laikomos kenkėjais, tapdavo delikatesiniais mėsos patiekalais, svarbiu baltymų šaltiniu.
Nuo Romos imperijos laikų net iki XIX amžiaus Prancūzijoje Bordo provincijos gyventojų tradicija būdavo prie naujo vyno Božolė (Boujoulais) pasimėgauti ant grotelių virš žarijų keptomis žiurkėmis su marinuotais šalotais (mažais svogūnėliais). O žymus Bordo kulinaras ir vietinės virtuvės kulinarinio paveldo žinovas Tomas Ženenas kulinarinių varžybų metu, kurios įvyko 1880 metais, ypatingai išskyrė valgius, pagamintus pagal senovines tradicijas iš žiurkienos. Prancūzijos – Prūsijos karo metais (1870-1871), kai Paryžius buvo prūsų apsiaustyje, paryžiečių mityboje be jokių abejonių atsirado žiurkiena.
Henris Deividas Toro savo garsiojoje knygoje „Voldenas, arba gyvenimas miške“ rašė, kaip jis skaniai valgė keptas žiurkes, pagardinęs jas aromatinėmis žolelėmis.
Antrojo pasaulinio karo metu ne tik apsiaustasis Leningradas suvalgė visas peles ir žiurkes, bet ir pasibaigus karui, kai rusų okupuotuose kraštuose per naktis reikėdavo stovėti eilėse prie duonos, trūko maisto, dar gerą dešimtmetį (vietomis net iki 1959 metų) pelėmis ir žiurkėmis mito socialistinio lagerio šalių sostinių Rytų Berlyno, Varšuvos, Prahos, Budapešto, Bukarešto, Kijevo, Minsko, Vilniaus, Rygos, Talino, Maskvos ir net daugumos Rusijos miestų gyventojai.
Londone 1946 metais pirmieji savo restorano lankytojus labai skania troškinta žiurkiena pradėjo vaišinti emigrantų šeima iš Prancūzijos, - rašo Džeris Hopkinsas savo knygoje „Ekstremali mityba“. Restorano savininkai jam pasakojo, kad gimė Paryžiuje ir emigravo į Angliją pasibaigus Antram pasauliniam karui. Būtent Paryžiuje, kur vokiečių okupacijos metu siautė badas ir nebuvo maisto, ir buvo sukurtas šis ypatingas receptas.“ – rašo Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas.
9. Kodėl pagalvojote, kad čia kažkokie durni klausimai?
Mano nuomone, pagrindinė priežastis, lemianti graužiko ir žmogaus intelekto skirtumą, slypi ne smegenų kokybėje, o kiekyje.
Žiurkėnų smegenis sudaro maždaug vienas milijonas neuronų, kurie tarpusavyje dalinasi informacija per chemikalus, vadinamus neurotransmiteriais.
Žmogaus smegenyse neuronų yra apie 100 milijardų. Todėl ir manau, kad žiurkėno užduodami klausimai yra durni.
10. Kodėl dabar bandote save įtikinti, kad aš negaliu skaityti jūsų minčių?
Kartais sergantys žiurkėnai patiki savo ypatingomis galiomis, jaučiasi itin svarbūs, išrinkti kokiai nors misijai, sugebą kontroliuoti orus, bendrauti su ateiviais, skaityti kitų mintis.
11. Kaip man už viską atsidėkosite?
Užsakysiu graužiko sunaikinimą.
Naudojantis specialistų paslaugomis, graužikų naikinimas individualiame bute kainuoja 40 Lt, atskirame name – 60 Lt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą