Rūdys ir kaulas - De rouille et d'os (2012) Drama, Romance [S]

Rūdys ir kaulas - De rouille et d'os (2012)
Drama, Romance
[R]
Nominated for 2 Golden Globes. Another 20 wins & 33 nominations
9/10

Į Kanų kino festivalį režisierius Jacques Audiard grįžo po 2009-aisiais žiuri prizu apdovanoto filmo „Pranašas“ (orig. „Un prophète“, 2009), pelniusio Oskaro nominaciją. Kanuose filmuota naujoji režisieriaus juosta „Kaulai ir rūdys“ jo teigimu, festivalyje buvo pristatyta atsitiktinai. „Filmavome Kanuose, tad pakeliui užsukome ir į festivalį“, - teigė vyras, spaudos konferencijos metu juokavęs, jog Marion Cotillard nupjovus kojas jos labai greitai ataugo.

Konkursinėje Kanų kino festivalio programoje žmogaus stiprybės temą nagrinėjantis filmas išsiskyrė specialiųjų efektų gausa ir pažymėjo aktorės Marion Cotillard sugrįžimą į prancūzų kiną po kelių itin sėkmingų Holivudo kino projektų.

Ali (akt. Matthias Schoenaerts) – bedarbis, ant skurdo ribos balansuojantis buvęs boksininkas, kuriam likimas ir buvusi draugė pametėja penkiametį sūnų Semą (akt. Armand Verdure). Tikėdamas geresnio gyvenimo viltimi vyras persikelia į Antibus, kur apsistoja pas vos galą su galu suduriančią seserį (akt. Corinne Masiero). Netrukus tvirto sudėjimo Ali įsidarbina naktinio klubo apsaugos darbuotoju ir susipažįsta su žavia orkų dresuotoja Stefani (akt. Marion Cotillard). Regis, nieko bendro tarpusavyje neturinčius žmones suartina piktą pokštą iškrėtęs likimas – pasirodymo metu, įvykus nelaimingam atsitikimui, moteris netenka kojų, tačiau iš naujo atranda kovose be taisyklių užsidirbantį Ali, tapusį jos draugu ir atrama...

Jacques Audiardas vaizduoja dviejų vienišų, nelaimingų ir skirtingų žmonių suartėjimo istoriją, sukurtą remiantis to paties pavadinimo kanadiečio rašytojo Craigo Davidsono pasakojimų rinkinio motyvais. J. Audiardas leido įsisiūbuoti fantazijai ir kūrinyje pavaizdavo naujus herojus, tad, kaip paaiškėja, Ali ir Stefani pasirodo esą ne C. Davidsono pasakojimo herojais, o režisieriaus fantazijos vaisiais.

„Kaulai ir rūdys“ pasižymi tiesiog nuostabiu operatoriaus darbu. Stéphane Fontaine, dirbęs ties trimis paskutiniais režisieriaus filmais kadrus užpildo akinančia šviesa, o kovų scenas filmuoja taip, jog pastarosios primena ne kovą už būvį, o žavų šokį, kuriam muzikaliai tarnauja dulkių tumulai, aplink trykštantis purvas ir iš herojų žaizdų vis labiau besisunkiantis kraujas.

Labai norėčiau paspausti ranką ir filmo apšvietėjui bei kompiuterinės grafikos specialistams, sukūrusiems neįtikėtiną juostos atmosferą ir puikiai apipavidalinusiems filmą. Vizualiai patrauklios kadrų kompozicijos, neįtikėtinai gerai išnaudoti natūralūs ir dirbtiniai šviesos šaltiniai bei puiki kompiuterinė grafika filmo peržiūrą daro malonia akiai ir leidžia mėgautis ne tik gražiais kadrais, tačiau ir puikiu muzikiniu garso takeliu, kurį sudaro kompozitoriaus Alexandre Desplato kūriniai bei įvairių šiuolaikinių dainų kokteilis.

Daugeliui pro akis nepraslydo tai, kaip puikiai susigrojo pagrindinius vaidmenis atlikę Marion Cotillard ir Matthias Schoenaertsas. Po Kanų kino festivalio, kuriame filmas varžėsi dėl Auksinės palmės šakelės, kino kritikai ėmė šnabždėtis apie tai, jog žavioji prancūzė gali tapti penktąja moterimi kino istorijoje, kuri keliskart buvo nominuota Oskarui už vaidmenis užsienio kalba.

Panašu, kad ne ką prasčiau klostysis ir belgų aktoriaus Matthiaso Schoenaertsaso, daugeliui pažįstamo iš Oskarui nominuotos kriminalinės dramos „Galvijas“ (orig. „Rundskop“, 2011) karjera. Tarptautinė vyro karjera įgauna vis didesnį pagreitį, o kino pramonėje vyras neretai pavadinamas šių metų atradimu.

Filme „Kaulai ir rūdys“ matomas gana ryškus Jacques Audiardo kūrybos braižas. Dažname savo filme vyras herojus bloškia, regis, į patį gyvenimo dugną ir leidžia stebėti jų bandymus grįžti į gyvenimą. Tarp instinktų, širdies, proto balso bei impulsyvaus noro elgtis kaip tinkami režisieriaus herojai dažnai blaškosi nežinodami kuriuo keliu eiti, kol vieną dieną atsiduria vyro jiems sukurtoje kryžkelėje, kurioje režisierius priverčia juos priimti sunkų sprendimą, kardinaliai pakeisiantį tolesnį jų gyvenimą.

Ypatingai džiaugiuosi tuo, jog J.  Audiardas filmo nepavertė tik dar vienu seilėtu, inkščiančiu ir iki skausmo nusaldintu filmu apie meilę. Pamynęs bereikalingą sentimentalumą režisierius vaizduoja istoriją apie du neįgalius žmones. Fiziškai ir emociškai suluošinti herojai vienas kitam padeda kabintis į gyvenimą, palaipsniui užsidega meile, kuri išsivysto į žavų ir audringą romaną. Vaizduodamas gyvenimo žiaurumą ir meilės jėgą režisierius sulaukė įvairių kino kritikų reakcijų, o „Movieline“ apžvalgininkė Lorien Haynes filmą „Kaulai ir rūdys“ net palygino su seksu laidotuvėse.

Nepaisant daugybės teigiamų filmo pusių, didžiausiu minusu galima būtų įvardinti jo nuspėjamumą, prieskonių trūkumą ir tai, jog filmo kūrėjai itin mažai dėmesio skyrė M. Cotillard įkūnijamos herojės Stefani reabilitacijai ir sugrįžimui į gyvenimą. Anot juostos kūrėjų, viskas einasi tarsi per sviestą, išgyvenus vos kelias nemalonias ir skausmingas akimirkas.

Tačiau net ir trūkumų akmenėlius bei filmo negebėjimą ilgam įstrigti atmintyje užgožia puikus filmavimo komandos darbas, gero scenarijaus pagrindu leidęs sukurti taip puikiai ir skoningai nufilmuotą juostą, kartkartėmis alsuojančią elegancija ir žavinčia muzikiniu garso takeliu.