Saulutės - Sedmikrasky (1966)
Comedy, Drama
[Czechoslovakia]
10/10
Komiškas drama, Čekoslovakija, 1966 m., 74 min.
Režisierė: Věra Chytilová
Vaidina: Ivana Karbanová, Jitka Cerhová, Marie Cesková
„Saulutės“ yra garsiausias Věros Chytilovos filmas, režisierei pelnęs nacionalinį ir tarptautinį pripažinimą. Tikrai neįprasto filmo herojės toli gražu ar pelnys žiūrovų simpatijas, o pats filmo siužetas nepaklūsta naratyvinio kino taisyklėms. Fragmentuotą pasakojimą sujungia dvi bendravardės paauglės Mari, keliančios ne visiems juokingus pokštus, maištaujančios, rodos, prieš visą supantį pasaulį ir ypač vyrus. Iš pažiūros tai avangardinis kino šėliojimas, tačiau po žaisminga ir provokuojama forma užfiksuota tiksli 7-ojo dešimtmečio žmonių jausena ir gimstančios naujos idėjos. Nors filmas sukurtas daugiau nei prieš 4 dešimtmečius, ir šiandien jis atrodo nepaprastai šviežias ir aktualus. Susitapatinti su filmo veiksmu ir herojais neleidžiantis V. Chytilovos stilius žiūrovus verčia išlikti budrius ir mąstyti apie filosofinį turinį.
V. Chytilová, gimusi 1929 metais tuometėje Čekoslovakijoje, yra viena garsiausių čekų naujosios bangos režisierių, avangardinio kino pradininkė. Augo religingoje šeimoje, todėl nenuostabu, kad tikėjimas turi įtakos jos filmuose keliamiems moraliniams klausimams. Studijavo prestižinėje Prahos kino mokykloje FAMU, vėliau ten grįžo dėstyti kino režisūrą. V. Chytilovos kūryba 7-ajame dešimtmetyje buvo prieštaringai vertinama valdžios, todėl daugelis jos filmų, tarp jų ir garsusis „Saulutės“, ilgą laiką gulėjo ant lentynos. Paradoksalu, tačiau viena garsiausių visų laikų kino režisierių ilgą laiką dėl sovietinės cenzūros negalėjo kurti ir tik parašiusi asmeninį laišką prezidentui Gustávui Husákui, taip pat sulaukusi tarptautinės kino bendruomenės palaikymo vėl galėjo kurti (nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio). V. Chytilovos filmai išsiskiria tuo metu retai kine sutinkamu moterišku požiūriu į pasaulį, feministinėmis idėjomis ir aštria politine kritika.
Veros Chytilovos filmo “Saulutės” recenzija
Autorė: Patricija Droblytė
Naujosios bangos kryptį kine atstovaujančios čekų režisierės Veros Chytilovos “Saulutes” (Sedmikrásky, 1966) pagrįstai galima vadinti pasaulinio lygio kino šedevru. Viena vertus, tai didžiulis malonumas akims - kupinas spalvinių eksperimentų, siurealistinių vaizdų, žavingų koliažų, vertų genialaus tapytojo teptuko. Kita vertus – tai kūrinys, gvildenantis sudėtingus egzistencinius gėrio ir blogio klausimus. Sumanymas įdomus tuo, kaip gėrio ir blogio tema atskleidžiama per labai jaunų žmonių sąmonės prizmę.
Jei kūrinį vertintume paviršutiniškai, tai matytume žavias mergiotes, lengvabūdiškai krečiančias visokias eibes ir kuriančias aplinkui savotišką anarchistinį chaosą. Tačiau režisierė pasirūpino, kad įžvalgus žiūrovas neprarastų akylumo. Filmas prasideda apokaliptiniais visa niokojančio karo vaizdais, o po to perkelia į kiek piktybiško žaidimo atmosferą, kurioje su pasimėgavimu viena po kitos laužomos “padoraus” elgesio normos. Galima pagalvoti, kad tai tiesiog ekscentriška vaizdinė priemonė chaoso jėgų, siaučiančių žmogaus sielos gelmėse, išsiveržimui pavaizduoti.
Dvi jaunos (“naivios”) būtybės, turbūt prisižiūrėjusios filmuotos medžiagos iš Antrojo pasaulinio karo bei Hirosimos ir Nagasakio tragedijos – nusprendžia, kad pasaulis esąs blogas, todėl joms nieko kito nelieka kaip tik jam paantrinti: “Taigi ir mes nuo šiol būsime blogos”.
Blogio epopėja prasideda nuo beveik mitologinės scenos. Filmo herojės, tikriausiai genamos žmogiško smalsulio, pasiraško paskanauti obuolių nuo obels. Tai akivaizdi aliuzija į Gėrio ir blogio pažinimo medį, aprašytą Senajame testamente. Pradžios knygoje pasakojama, kaip pirmieji žmonės, palaimingai gyvenę Dievo užantyje – Edeno sode - susigundė paragauti šio medžio vaisių ir nupuolė į žemišką egzistenciją. Nuo tos akimirkos prasidėjo žmonijos kančių istorija arba didysis savęs pažinimo nuotykis – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Šis nuotykis vienaip ar kitaip atsikartoja bene kiekvieno žmogaus gyvenimo istorijoje. Paprastai jis prasideda paauglystėje, kuomet nubunda suaugusiems būdingos aistros ir jausmai, tegu ir iškraipyti perdėto emocionalumo bei hormonų audrų siautėjimo.
Štai taip simboliškai ir mūsų “saulutės” pradeda savęs pažinimo kelią. Žinoma, jų “egzistencinio apsisprendimo” antrinti pasaulio blogiui potekstė akivaizdžiai ironiška. Niekas nenusprendžia tapti blogas vien prisižiūrėjęs šiurpių praeities vaizdų televizijos ar kino ekranuose. Vaizdai – tai tikrovės simboliai, sustiprinantys sąmonėje jau susiklosčiusį įspūdį, bet patys jo nesukuriantys. Akivaizdu, kad patyrimas mergaitėms jau įsiūlė mintį, jog pasauliui jos esančios nereikalingos. Taigi joms kyla filosofinis klausimas: ar mes egzistuojame? Išorinė klausimo pateikimo forma ir kontekstas gali suklaidinti. “Jei niekas į mus nekreipia dėmesio, vadinasi mes neegzistuojame”. Galima pagalvoti, kad tai dviejų tuštučių, nesulaukiančių kitos lyties dėmesio, nepasitenkinimo išraiška. Tačiau šio klausimo ištakos kur kas gilesnės. Iš tikrųjų dėmesio nesulaukia mūsų vidinė esybė – būties džiaugsmo ir kūrybinių galių šaltinis. O tai juk pats mūsų gyvenimo pamatas. Jeigu jis ignoruojamas, tuomet, suprantama, apima nykus jausmas, kad mūsų lyg ir nėra. Galima nuspėti, jog šį jausmą sustiprina ir gyvenimo sąlygos ateistinėje totalitarinėje visuomenėje, pasišovusioje pertvarkyti tikrovę pagal ideologinį sumanymą. Tokia juk ir buvo 7-ojo dešimtmečio Čekoslovakija, kurioje sukurtas filmas.
Taigi pasaulis, perdarytas pagal ideologinį sumanymą, bando mus apmulkinti – pažaboti vidinę esybę, o vietoj jos įsiūlyti “padoraus elgesio” pakaitalą. Jaunas žmogus dar nepajėgus įvardinti šių dalykų, bet intuityviai atpažįsta kląstą, todėl jo reakcijos į aplinką labai natūralios ir iškalbingos. Vadinamasis jaunimo maištingumas – tai pirmas bandymas pademonstruoti pasauliui savo jėgą ir suvesti su juo kai kurias sąskaitas. Bet ar maištas prieš tokio pobūdžio apgaulę yra blogis? Ar derėtų vadinti blogiu piktybišką nesiskaitymą su gėrio falsifikatais? Jei panagrinėtume “saulučių” elgesį, tai nieko, išskyrus smulkaus chuliganizmo apraiškas nepastebėtume. O jei akyliau įsižiūrėtume į šėliojimo kontekstą, tai apskritai pamatytume, kad jų santykis su pasauliu visai sveikas ir netgi tyras.
Šėliojimo būta daug ir ganėtinai išradingo. Vien jau ko vertos valgomų ir nevalgomų daiktų karpymo scenos, užsibaigiančios pasikėsinimu fiziškai viena kitą sukarpyti! Galbūt tai bandymas sunaikinti miesčioniškai užgyventą tėvų materialųjį turtą, o galų gale ir save kaip jo dalį? Šią naikinimo karštinę galima suprasti kaip bandymą atsikratyti gyvybines jėgas stingdančio netikrumo.
Dar viena mėgiama “piktybės gėlelių” atrakcija - maustyti pagyvenusius ponus, puoselėjančius ne pačius tyriausius ketinimus jų atžvilgiu. Perbrendę “kavalieriai” gviešiasi pasiraškyti jaunų mergaičių bundančio seksualumo žiedų. Jos, girdi, pačios siūlosi… Niekingai atrodo žmogus, besielgiantis kaip vagis. Tai ar galima vadinti vagyste “saulučių” pastangas apvynioti ponus aplink pirštą ir sočiai prisivaišus jų sąskaita brangiuose restoranuose dėti į kojas?
Šėliones vainikuoja įsibrovimas į banketo salę, kur ištaigingas vaišių stalas turbūt laukia komunistų partijos lyderių. Šiaip ar taip doriems socialistinės respublikos piliečiams tokie skanėstai anuomet vargiai buvo prieinami. Mergiotės ima šlemšti viską iš eilės, o ko nespėja sušlemšti, sumaigo ir sutrypia. Prisisvaidžiusios tortų gniūžtėmis, pridaužiusios lėkščių ir prisisūpavusios ant sietyno “saulutės” staiga dingsta iš ekranų. Po to mes jas netikėtai išvystame skęstančias ežere ir besišaukiančias pagalbos. Tuomet režisierė, pasmailinusi ironijos plunksną, paskelbia verdiktą: “Net jeigu joms būtų suteiktas šansas, vis tiek viskas baigtųsi šitaip”. “Blogietes” vis tiek nuskandintų nevaldomi destruktyvūs impulsai?.. O gal bet koks “šansas” išlipti iš balos, kurį tikrovė tomis aplinkybėmis joms galėtų pasiūlyti, tebūtų masalas įvylioti bręstančią sąmonę į “gero elgesio” spąstus ir atimti galimybę laisvai plėtotis?
Vis dėlto Moiros nusprendžia suteikti šansą “antiherojėms” ir sugrąžina jas atgal į suniokotą banketo salę, kad šios “atitaisytų” padarytą žalą ir vėl taptų gerutėmis. Pasiraitojusios rankoves merginos ima rankioti ir dėlioti lėkščių duženas ant nešvarios staltiesės, šitaip, atsieit, mėgindamos atkurti tvarką. “Jeigu tik būsime geros ir darbščios, tapsime laimingos”, - kaip mantrą kartoja “saulutės” somnambulų balsais. Šioje vietoje taip ir siūlosi liaudies išminties perliukas apie nesėkmei pasmerktas pastangas sulipdyti suskilusį indą… Nespėjus patirti prisitaikėliškos laimės jų kūnus sutraiško krintantis sietynas. Filmas baigiasi. Ekrane pasirodo dedikacija: “Filmas skiriamas tiems, kuriems kelia susirūpinimą tik sutryptų salotų lėkštė“.
Paskutiniąją “blogio epopėjos” dalį galima pavadinti jaunatviškai donkichotiško maišto prieš gėrio falsifikatus alegorija, o sykiu žmogaus sielai priešiško tikrovės “rėžimo” kritika. Rėžimo, kuris tuo metu jau brandino laisvės sėklas ir Prahos pavasario įvykius.
