Mažai kas žino, tąčiau Lietuvos didieji kunigaikščiai nei kiek neatsiliko nuo Europos monarchų. Apie tai byloja istorinės užsienio pasiuntinių užuominos. Kai Venecijos pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis 1477 m. lankėsi Trakuose, po priėmimo pas didįjį kunigaikštį Kazimierą Jogailaitį ataskaitoje Venecijos dožui rašė, kad šis dvaras "beveik kaip mes gerai gamina ir daug valgo".
Vaišingumu pasižymėjo ir paprastai taupus buvęs kunigaikštis Vytautas. Nors sunku patikėti metraštininko pateiktais skaičiais, tačiau metraštyje užrašyta, kad Vytauto liepimu į Lucko suvažiavimą kasdien buvo siunčiama 700 statinių midaus, neskaičiuojant vyno, 700 telyčių, 700 avinų, 60 stumbrų, 100 briedžių, neskaičiuojant kitų mėsos gaminių. Maisto gausa viduramžių Europoje buvo valdovo prestižo, galios ir dosnumo išraiška.
Mažai kas žino, kad Užgavėnių transformacija laikomas vienas populiariausių Europoje Venecijos karnavalas, tačiau lyginant su tradicinėmis Užgavėnėmis, Venecijos karnavalo kaukės bejausmės ir statiškos, todėl Lietuviai vis dėlto mano, kad net gražiausia kaukė nepadės, jei jos savininkas nekrės pokštų – juk užgavėnių personažai itin veiklūs. Seniausi jų – toteminiai gyvūnai: meška, gervė (gandras), vilkas, ožys, arklys, vėliau, mistifikuojantis žmonių sąmonei, atsirado raganų, laumių, velnių, giltinių.
Manoma, kad visos šios kaukės susijusios su mitinių būtybių – namų, laukų globėjų, mirusiųjų pasaulio dievybių, protėvių – vaizdiniais.
Lietuvoje pradėjus svečiuotis kitų tautų žmonėms, atsirado vengrų daktarų, žydų, čigonų kaukės.
Užgavėnių tradicija, anot etnologo prof. Liberto Klimkos, visur susilieja su vietiniais papročiais. Pavyzdžiui, Brazilijos karnavalas gali būti siejamas su indėnų kultūros reliktais, Venecijos karnavalas – viduramžių šventė. Tačiau su Lietuvoje išlikusiomis archaiškomis tradicijomis gali lygintis nebent Bulgarija, kur per Užgavėnes vadinamieji „kukeriai“ triukšmu baido iš kaimo negeroves. Tai lyg senovės Sarmatų kariai – su varpeliais, su skambalais, atbaidantys piktąsias dvasias.
Žinia, kad Sarmatų kariai kadaise buvo nenugalimi mūšio lauke, vestuvių puotose ir netgi vietinėse smuklių muštynėse. Bet iš kur gi toks sarmatų karių nenugalimumas? Kai kas, mažiau susipažinęs su Sarmatų karybos menais, galbūt pasakys, kad Sarmato kario jėga yra trejose ietyse kurias turėdavo šitoks karys. Ne! Visų pirma ietis jis turėdavo keturias, ką gana tiksliai nustatė Toronto Istorinių Tyrimų Akademijos mokslininkai.
Pro-nauja-amžietis, profeministas Giedrius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą