 |
| The cans of crap are signed and numbered on the lid and the label printed in italian, english, french and german – as a reference to alchemy, the shit was sold at the same price as it’s weight in 18-carot gold |
L.Ž: Štai italų konceptualaus meno atstovas Piero Manzoni dar 1961 m. pagamino 90 maždaug 30 g. sveriančių skardinių dėžučių, ant kurių užrašė: „Menininko šūdas. Pagaminta ir supakuota 1961 m. gegužę.” Skardinių turinys iki šiol lieka paslaptis. Prieš porą metų viena tokia dėžutė „Sotheby’s” aukcione parduota už 124 tūkst. eurų.
G.G.: Čia įdėja Vilniaus merui A. Zuokui.
G.G.: Milijonus už „Fluxus" kolekciją mokės iki 2015-ųjų
Vilniaus miesto savivaldybė tikisi skolą už "Fluxus" meno kolekciją mokėti iki 2015 metų. Anksčiau planuota, kad už 2007 metais įsigytą kolekciją, kuri įvertinta 13 mln. litų, bus atsiskaityta per trejus metus.
Pagal savivaldybės pateiktą mokėjimų grafiką, J.Meko atstovaujamai Maya'os Stendhal galerijai 2010 numatyta sumokėti 1 mln. litų (4 mokėjimai po 250 tūkst.), 2011 metais - 1,5 mln. litų, 1012 metais - 1,05 mln. litų. 1013 metais numatoma pervesti 450 tūkst. litų, 1014 metais - 650 tūkst. litų ir 1015 metais - 573 tūkst. litų. Iš viso likusi sumokėti skola viršija 5 mln. litų.
Savivaldybė kovo mėnesį gavo įspėjamąjį galerijos advokato laišką, kuriame savivaldybei už tuomet galiojusio mokėjimų grafiko nesilaikymą pagrasinta teismu. Tame pačiame laiške advokatas pasiūlė naują mokėjimų grafiką, pagal kurį mokėjimai numatyti iki 2012-ųjų balandžio. Pagal penktadienį savivaldybės pateiktus duomenis, Vilniaus valdžia tikisi išsimokėti per ilgesnį periodą..
Daugeliui žinoma ir skandalu tapusi Andreso Serrano nuotrauka „Myžalų Kristus” (1987 m.), kurioje regime į menininko šlapimą panardintą Krucifiksą. Tas pats Jurgis Mačiūnas, kurio biografiją „Sirenų” festivalyje pristatomame spektaklyje nagrinėja prieš R. Castellucci „fekalizaciją” pasisakęs režisierius Vidas Bareikis, yra sukūręs „Excreta Fluxorum” - dėžutę su vikšro, paukščio, vėžlio, žiurkėno, arklio, katės, avies, tarakono, liūto ir antilopės išmatomis joje.
Žiurkėno Rokiškio šūdą reikėtų nupirkti ir eksponuoti „blusturgyje“ (už pusę kakos kainos) nupirktoje senovinėje kolboje. Pigiau atseitų. (Iš karto atsiprašau Justės Latauskienės už tokią mintį, tai tik lyginamasis aštrus sarkazmas, nieko asmeniško)
Šventvagystės, kuria spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją” irgi apkaltintas, atvejų šiuolaikiniame mene - dar daugiau. Tai ir siurrealizmo fotografijos ikona tapusi Mano Ray fotografija „Monumentas de Sadui” (1933 m.), kurioje regime ant moters sėdmenų nuotraukos išraižytą apverstą kryžių (sėdmenų suformuojamos linijos atsiduria kryžiaus viduje).
G.G.: Britney Spears norėjo pasidaryti tatuiruotę ant užpakalio
Prieš vienuoliką metų - Britney Spears, kuri tuomet tvirtino tebesanti nekalta, norėjo pasidaryti tatuiruotę ant užpakalio, tačiau tai jai buvo uždrausta.
19-metė dainininkė ir jos draugas Justinas Timberlake'as iš vaikinų grupės "'N Sync", kurie mylėtis nežadėjo iki pat savo vestuvių, po vieno naktinio pasilinksminimo mieste nusprendė papuošti kūnus tarpusavyje derančiais piešiniais.
Jaunuolių porelė nuėjo į tatuiruočių studiją Sanset Stripe Los Andžele ir išsirinko raudonas širdeles, apjuostas vienas kito vardais, kurios turėjo būti ištatuiruotos ant jų užpakalių. Tačiau jiems rengiantis atsiduoti į meistro rankas suskambo Britney mobilusis telefonas.
Vieno paskalų skyrelio redaktorė Janet Charlton tuomet rašė: "Vienas Britney patarėjas įkalbėjo ją kiek palaukti ir rimčiau viską apgalvoti".
G.G.: Pačios kvailiausios tatuiruotės
http://www.liux.lt/blog/prikol/Pacios-kvailiausios-tatuiruotes-699.html
G.G.: Nacių tatuiruotės sukėlė baisų triukšmą
Miuncheno opera sukritikavo Bairoito festivalio organizatorius, kaip jie sprendė ginčą dėl nacių tatuiruočių, kurias turi į festivalį pakviestas rusų dainininkas. Skandalas ir toliau drumsčia visą Vokietijos muzikos pasaulį.
Bavarijos valstybinės operos, vienos garsiausių Europoje, direktorius Nikolausas Bachleris pareiškė, kad Bairoito vadovės Katharina Wagner ir Eva Wagner-Pasquier "negarbingai" sprendė šį reikalą, akivaizdžiai mėgino nukreipti dėmesį nuo neaiškios ir paties festivalio praeities. Triukšmas kilo rusų dainininkui Jevgenijui Nikitinui vos kelios dienos prieš premjerą atšaukus labai lauktą jo debiutą Bairoito festivalyje. 38 metų sparčiai kylanti Sankt Peterburgo Marijos teatro žvaigždė turėjo atlikti pagrindinį vaidmenį naujame "Skrajojančio olando" pastatyme.
Per prašmatnų festivalio atidarymą ir kituose spektakliuose jį pakeitė korėjietis Samuelis Younas. J.Nikitinas, jaunystėje mušęs būgnus vienoje rusų sunkiojo metalo grupėje, turėjo teisintis, kad tatuiruotės - dvi runos, kurias Antrojo pasaulinio karo metais naudojo Adolfo Hitlerio SS, ir svastika, kurią dainininkas, regis, bandė užmaskuoti kita tatuiruote, - jam neturi jokios politinės reikšmės.
„Miuncheno operos vadovas N.Bachleris peikė sprendimą pašalinti J.Nikitiną iš festivalio: "Negarbinga, kad Wagnerių šeima baudžia už 16-mečio roko dainininko kvailumą; tuo labiau kad jis jau seniai apgailestauja dėl savo veiksmų ir bandė juos neutralizuoti. Jie aiškiai beda pirštu į kitą, nes turi problemų dėl savo pačių praeities." Jo žodžiais, J.Nikitinas dėl to jau pareiškė atgailą, bet jos per 50 pastarųjų metų niekada nėra pareiškusi Wagnerių šeima. N.Bachleriui, kuris yra Austrijos pilietis, visas šis reikalas atrodo labai bjaurus. Miuncheno operai nekilo problemų dėl J.Nikitino, kuris ten lapkritį pasirodys kitoje Richardo Wagnerio operoje "Lohengrine".
Tačiau garsus vokiečių dirigentas Christianas Thielemannas, Bairoito festivalyje dirigavęs jau daugiau kaip 100 kartų ir laikomas neoficialiu jo muzikos direktoriumi, teisino triukšmą dėl J.Nikitino: "Svastika neleistina, ir ne tik Bairoite." Dirigentas kaltino J.Nikitino agentus, neperspėjusius, kokį skandalą gali sukelti dainininko tatuiruotės. Skandalas kilo, kai apie J.Nikitino tatuiruotes penktadienį papasakojo ZDF televizija.“ – rašė dienraštis „Lietuvos žinios“.
Bairoito festivalį įsteigė pats R.Wagneris, kad galėtų rodyti savo operas. Jis garsėjo kaip antisemitas ir buvo mėgstamiausias A.Hitlerio kompozitorius, o šis tapo nuolatiniu Bairoito svečiu.
Klasika tapusią Luiso Buñuelio juostą „Viridiana” (1961 m.), kurioje Paskutinė vakarienė tampa ubagų bakchanalija, oficialus Vatikano laikraštis pavadino „šventvagiška”.
Filme „Viridiana“ (1961) elgetos susėda už stalo kaip Leonardo da Vinci paveiksle „Paskutinė vakarienė“. Visą gyvenimą Buñuelis išliko nuoseklus: jis nekritikavo Dievo, nes negalėjo jo kritikuoti, kadangi jam jo nebuvo.
Dėl paveikslo „Gimdantis dievas” (1968 m.), kuriame tamsaus dangaus fone matome bažnyčios fasadą primenantį pastatą apsižergusią gigantišką nuogą gimdančią moterį, jos autorei Monicai Sjöö Didžiojoje Britanijoje grėsė bylinėjimaisi dėl nepadorumo ir šventvagystės.
Monicai Sjöö darbuose akcentavo motinystę, vykusiai nutapė „Nuestra Senora De Guadelupe 2000“.
http://www.monicasjoo.com/exhibition/47_Guadalupe.htm
L.Ž: Šie keli pavyzdžiai akivaizdžiai liudija, jog tai, kas Lietuvoje vadinama provokacija, Vakaruose seniai yra tradicija - nors ir stabdyta moralės žandarų.
G.G.:
Prisiminkime septintąjį dešimtmetį
Vakarų valstybės yra svarbiausios Trečiojo pasaulio šalių prekybos ir kultūrinių mainų partnerės, į tas šalis skverbiasi Vakarų gyvenimo būdas. Iš Vakarų plūsta menkavertės masinės kultūros produkcija: televizijos laidos, filmai, taip pat alkoholis ir narkotikai. Tradicinė moralė dar palaikydavo stabilumą, vesternizacija (vakarėjimas) sukėlė daugybę neigiamų padarinių. Iš ūkinių ryšių su Vakarais pelnosi tik menka visuomenės dalis. Naujieji turčiai, lobstantys iš spekuliacijos, korupcijos bei įtartinų sandėrių su užsieniečiais, akiplėšiškai demonstruoja prabangą, o didžiuma gyventojų skursta.
Daugelis Trečiojo pasaulio šalių gauna iš Vakarų didelių paskolų, bet niekaip negali jų grąžinti, nes palūkanos siekia nuo 9 iki 20%. Trečiojo pasaulio šalių eksportuojamų mineralinių žaliavų (išskyrus naftą) ir žemės ūkio produktų kainos vis mažėja, o importuojamų mašinų bei kitos sudėtingos technikos auga.
Tarptautinis valiutos fondas (TVF) beatodairiškai kišasi į silpnai išsivysčiusių valstybių reikalus, verčia vykdyti privatizavimą, mažinti išlaidas socialiniams tikslams.
G.G.:
Dabartis
Akivaizdu, kad lietuvybė jau senokai nebėra aukščiausioji vertybė Lietuvoje. Lietuvių kalba vis labiau teršiama svetimų kalbų barbarizmais ir užleidžia savo pozicijas anglų kalbai visuomenės gyvenime.
Lietuviška kultūra sparčiai nyksta užleisdama vietą amerikietiškajai masinei kultūrai.
Lietuvoje, kaip ir didžiumoje viso pasaulio, įsitvirtino televizijinis gyvenimo būdas – žmonės atsiduoda darbui ir karjerai, o didesnę dalį savo laisvalaikio praleidžia prie televizoriaus.
Televizija, o iš dalies ir kitos žiniasklaidos priemonės, ne tik formuoja visuomenę, jos vertybes bei įsitikinimus – daugeliui žmonių ji pilnai patenkina daugumą dvasinių ir kultūrinių poreikių.
Televizijų savininkai visų pirma siekia pelno ir todėl stengiasi transliuoti mažiausiai kainuojančias laidas bei filmus. Todėl didžiąją dalį televizijos laiko stengiamasi užpildyti pačiais pigiausiais pasaulio pramogų verslo gaminiais (Lietuvoje – dvasiškai skurdžiausiam JAV visuomenės sluoksniui skirtas filmais bei atitinkamų pramoginių programų pamėgdžiojimais).
Pigių laidų, propaguojančių harlemiškąjį gyvenimo būdą, gausa paverčia tautinių laidų kūrimą nepelningu. Aukšto lygio originaliai tautinę kultūrą platinančiai laidai sukurti reikia daug investuoti (naudoti gerą aparatūrą, samdyti gerus aktorius, vedėjus, direktorius ir t.t.).
Tuo tarpu parodyti tokią laidą galima tik palyginti nedidelei (vienos mažos tautos) auditorijai – taigi pajamos iš reklamos bus kur kas mažesnės nei daugumos konkurentų. Todėl nacionalinės kultūros propaguotojams yra be galo sunku varžytis su Holivudu ir kitomis masinės gamybos studijomis, kurių nesudėtinga ir net patiems primityviausiems visų tautų žiūrovams lengvai suprantama produkcija gerai perkama visame pasaulyje.
Vis dėlto į aistras dėl R. Castelluccio spektaklio būtina reaguoti ne vien mėginant pastoti kelią cenzūrai, o atkreipiant dėmesį į tai, kokios temos mūsų visuomenėje iki šiol laikomos ribotinomis kultūros karų sąlygomis ir kas braižo šias ribas.
-
Tam, kad būtų prabilta apie krikščionybės vaidmenį sekuliarioje visuomenėje, tenka kviestis italus. Atvirai apie homoerotiką kalbantys spektakliai Lietuvoje be išimties kuriami pagal užsienio autorių pjeses, o pamažu atsirandančios lietuviškos pjesės panašia tematika vis dėlto daugiau kalba apie homofobiją, o ne homoerotiką.
J.Jonka: “Odė Gvidonui” (“Homoerotinės poezijos rinkinys”) 1995 m.
Gvidonai, koks esi šaunus,
Tu neišeiki nachuj, dar pabūki!
Karjėros savo sporte nenutrauk,
Ir sviedinį su rankom abėjom
Į krepšinį pasigardžiuodamas įgrūski.
Gvidonai, tu toliau, su savo usais man nušviesk
Vingiuotą kelia per pusnis link tavo lango…
Ranka grublėtaja peliuką manąjį paliesk,
Ir šokime Gvidonai vėl abu, tą ilgesingą, rudeninį tango…
(bus daugiau)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą