Pagaliau Arthausas. Užtikau gerulį ramų o bei malonų argentiniečių filmą. Filmas apie mergą kuri dirbo vietiniame prekybo scentre ir fėja buvo, bei laisvalaikiu labai gerus darbus darė.
Little Miracles (1997)
"Pequeños milagros" (original title)
106 min - Drama - 4 September 1997 (Argentina)
4 nominacijos
Lietuviškos apžvalgos nei vienos nei su žiburiu nerasi, tai tenka kitom kalbom skelbti.
О фильме: Юная Розалия живет одна в обшарпанной квартирке,
работает кассиршей в супермаркете, читает книжки слепым людям, и верит,
что она - фея. Она одинока, потому что не знает, зачем живет в мире
людей, и не знает, как вернуться в свои края. Ее дни наполнены
маленькими чудесами и шалостями, которыми она помогает людям. Сантьяго -
физик, занимающийся поисками контактов с внеземными цивилизациями.
Однажды пытливый взгляд ученого останавливается на девушке.
Этот очень красивый фильм о нечеловеческой любви к людям. Много философских отсылок к литературе и поэзии.
На
мой взгляд, один из лучших и главных фильмов у режиссера, в какой-то
мере основные темы, затронутые в Мужчине, глядящем на юго-восток
получили развитие и здесь..
Rosalía is a cashier at a supermarket. She lives alone, loves reading fairy tales and hides in a magic fantasy world in order to survive living in the real one. She thinks she is a fairy who came on a mission and got caught in this world. She travels by bus every day. At the bus-stop, there is a "web camera" which records images and puts them into the Internet. Santiago is a scientist who works in an international research project to detect signs of extraterrestrial intelligence. He is a lonely man who lives with his dog and his computer. Rosalía finds she has some extra-sensory powers and thinks three young women she knows are fairies. They will remarkably influence her life. She also feels the need to meet her father, whom she has not seen since she was 8.
- Written by Anonymous.
Radau super gerulį intelektualų filmą. Hesės knygą "Stepių vilkas" skaičiau sunkiai, nesiskaitė nors tu ką, paprastai knygą perskaitau per dieną ar dvi, o čia skaičiau skaičiau - vis prieidavau prie tos scenos kur nueina su "merga" į barą, ar ten toliau kur prasideda "magiškasis teatras".
Grožinė dalis susiskaitė, o va kur prasidėjo metaforynas ir vizijos - nebesiskaitė anei kaip. Praeidavo pusmetis ir vėl skaitydavau nuo pradžių, vėl iki tos pačios vietos.
Taip dar po kelių mėnesių ir vėl iki tos pačios vietos - vėliau, kažkaip jau gerokai užkniso nebaigti skaityti per metus tos knygos - tai prisiverčiau paskaityti iki galo.
Mūsų laikais ši knyga buvo įtraukta į privalomų perskaityti mokykloje knygų sąrašą.
Filmą suradau prieš metus, tačiau nepatiko įgarsinimas nusprendžiau atidėti žiūrėjimą vėliau, dabar užmačiau, kad yra geresnės kokybės DVD9 formatu - tai pradėjau žiūrėti. Kas keisčiausia, kad filme gerokai viskas sujaukta, scenų eiliškumas kažkaip ne tas - ir pradeda lygtai nuo "magiškojo teatro", keisčiausia, kad aš filmą žiūrėti pradėjau - vėl kaip tą knygą skaitant, jau du kartus nuo pradžių žiuriu iki tos scenos, kur pagrindinis veikėjas su "merga" bare. Tiesa pasistumėjau jau iki tos vietos kur šokti mokinasi. :)
Haris Haleris – pagrindinis Hermano Hesės romano „Stepių vilkas” veikėjas, vadinantis save „stepių vilku”. Stepės – tai atsiskyrėlių vieta, kur tokios sudėtingos asmenybės kaip jis yra ištremiamos – visuomenės ir paties savęs. Haleris savo noru nutraukė domėjimąsi trumpalaikiais dalykais, kuriais besimėgaudami vidutiniai žmonės patiria malonumą. Jo nuomone, šie žmonės nesugeba įsigilinti į amžinybę, nes jie nebuvo apdovanoti „auksinio pėdsako“ pojūčiu.
Taigi Halerio pasinėrimas į seksą, narkotikus ir džiazo muziką yra tarsi pasinėrimas į kasdieninį miesčionio pasaulį – tam, kad dar labiau realizuotų save. Patirdamas kūniškuosius malonumus, jis patiria savirealizacijos jausmą ir išplečia savųjų „aš“ suvokimą. Bet šios kūniškosios patirtys yra tik dalis Halerio savirealizacijos proceso. Kelionėje po geismų pasaulį jį lydi (panašiai kaip Vergilijus lydi Dantę Pragare) Hermina – Halerio moteriškasis „aš“. Ji yra viena iš daugybės kitų jo „aš“– Haleris turi knaisiotis juose tam, kad pasiektų pusiausvyrą ir galbūt netgi nemirtingumą – lyg Mocartas.
Stepių vilkas yra tikrasis genijus. Jo realybės ir gyvenimo suvokimas – neeilinis. Tačiau priedas prie šios nepakartojamos dovanos – nuolatinės asmenybės kančios, dažnai besibaigiančios neapykanta sau. Iš kitos pusės, Stepių vilkas jaučiasi viršesnis už kitus žmones – jie jam atrodo tuščiagalviai, miesčioniški. Atrodo, kad būtent dėl to jis turėtų mėgautis savo išskirtinumu. Juk jis turi ne vien tik sugebėjimą pasiekti nemirtingumą, bet ir yra apdovanotas kūrybiškumo dovana bei talentais. Tačiau būtent dėl to Stepių vilkas jaučia pasišlykštėjimą XX-ojo amžiaus meno sterilumu ir nedarnumu.
“Nors mūsų Stepių Vilkas jautėsi ir gyveno čia tarsi vilkas, čia tarsi žmogus, kaip ir visi mišrūs padarai, tačiau kai jis būdavo vilkas, jame nuolat budėdavo žmogus, stebėdamas, spręsdamas ir smerkdamas – o tuo metu, kai jis būdavo žmogus, lygiai taip pat elgėsi vilkas….ir tuomet kiekvienas žmogiškas poelgis, žiūrint vilko akimis pasidarydavo baisiai komiškas ir nepatogus, kvailas ir tuščias.”
Kai kas teigia, kad šis Hermano Hesės kūrinys yra apie padalintą žmogiškąją prigimtį, dalinai vilkišką. Aš nesutinku su tuo – žmogus niekada nėra paprasčiausiai vien tik vilkas ir žmogus, net jei jis yra Stepių vilkas. Hesė tai akcentuoja daugybę kartų šiame romane. Žmogus iš tikrųjų yra padalintas į daugybę „aš“ ir Haleris tai supranta. Antra, norint suprasti vilkiškąją Halerio pusę, būtina prisiminti, kad vilkas nėra žmogaus priešingybė. Vilkas iš tikrųjų simbolizuoja Halerio laukinę pusę, trokštančią nutraukti visus žmogiškuosius ryšius ir asmenybę, kuri faktiškai niekina žmogiškąjį pasaulį. Vilkas yra laukinis, išdidus, laisvas ir galbūt šiek tiek asocialus. Individualistas – jis verčiau bus ištremtas nei priimtas visuomenės. Iš kitos pusės, žmogiškoji Halerio pusė tai menininkas, inteligentas ir genijus. Tačiau Haleris puikiai žino, kad tarp šių dviejų polių egzistuoja šimtai ar net tūkstančiai kitų, skirtingų „aš“.
Haleris žino, kad dauguma žmonių galiausiai nemėgs ar net vengs Stepių vilko dėl savo vidutinybės. Jie negalės suprasti, kaip asmenybė, taip garbinanti meną, grožį ir nežemiškumą, gali tuo pat metu turėti tokią bjaurią, laukinę ir žeminančią pusę. Tai yra svarbiausia romano „Stepių vilkas” problema: Haleris negali susitaikyti su tuo, kad jis turi tokią sudėtingą prigimtį.
Šiandien, perskaitę „Stepių vilką“ galėtume teigti, kad Hesė, matyt, buvo šiek tiek šizofreniškas, bet visgi labiau tikėtina, kad jis buvo labai jautri asmenybė, sugebanti jausti labai giliai. Ir aišku, kad dėl to jis kentėjo, jautė tokias sielos kančias, kurias galėtų pajusti ir suprasti tik vienišas Stepių vilkas.
.jpg)
