Varno pasakos 6

Varnas ilgai stebeilijo į mergaitės akis. Didelės ir pilkos, šios atspindėjo už lango besisupančius kaštonus, juodus kamuolinius debesis ir penketą alkanų varnėnų. Ilgos blakstienos švelniai, lyg bijodamos pabaidyti, kas sekundę užklodavo pasaulį, pamažu įmingantį, įsisupantį į bekraštę pilkumą, bet kaipmat vėl jį atverdavo, kaskart kiek blyškesnį, vis švelniau priliesdamos, vis giliau migdydamos.

— Nebesapnuoju, — giliai atsidususi mergaitė liūdnai pažvelgė į varną kairiąja akimi, kurioje kadaise nekantriai virpėdavo jos siela. — Nebesapnuoju moters, mokėjusios kalbėtis su jūrų kiaulytėmis, kreivų palėpių ir juodų kalvų, nebeateina jūra, nebeužkloja smėlis, — jos žodžiai tiško ant rudų grindų, nekantriai šokčiodami varpė kambarį, kiaurai graužė grindis, murzino langus, galiausiai susirietė į pilką kamuoliuką ir įsispraudė mergaitės kaklo duobutėn.

Plunksnomis perbėgęs mergaitės blakstienomis lyg klavišais varnas, nuleidęs ilgas kojas nuo palangės, lėtai išsitiesė. Nieko nesakė, nepriėjo. Tik švelniai virpino orą baltais muzikanto pirštais ir stebėjo, kaip kairėje mergaitės akyje, toje pačioje, kurioje kadaise nekantriai virpėdavo jos siela, renkasi tyla.

Varno pasakos 5

- Kai troleibusai panašūs į jonvabalius, į šaltą kibirkštį naujų metų žiemą... Varne, ar tu tiki lietumi, ar girdi skalbinių segtukus pūgas giedančius ir pokšinčias jūros ošimą žuvėdras? - mergaitės rankos susivijo su medžių šakomis, baltais varvekliais pakibo po namų stogais.

Kuždėjosi žingsniais anglies kasyklų angelai ir tyliai rinko sapnus mums nuo pėdų, nelyg šlepetes dėjo bespalvėn paletėn ir skaitė jausmus, per naktis išgyventus, smulkutėse lūpų raukšlėse.

Varnas lėtai sūpavosi ant  sningančios mergaitės skruostų , gaudė po trupinį akordeonais besiropščiančią tylą:

- Tai tik baltom žalčių pakrančių gatvėm nutirpęs sniegas vėjus lyja...

Varno pasakos 4

- Tai vėjas, vėjas atneša žodžius, baltos žolės ir dylančių vasarų kvapą. Jis atpučia jausmus ir susupa į pelenines užuolaidas. Akis užpusto, kad pakviptų pavasariais. Vėjas!
Mergaitės žvilgsnis kedro riešutais nuslydo pavargusiomis grindimis, varno plunksnomis krito jos kvapas.

- Tik vėjas, nepažinęs nakties, tik vėjas, neįsikibęs tiesų... -Varnas snapu nubraukė šerkšną nuo mergaitės lūpų, tuomet, nelyg sučepsėjęs, nelyg kranktelėjęs, susisupo į josios laukimą ir užmerkė beprisnūstantį vakarą.

- Aš būsiu vėjas, begaliniai toliai ir sapnas tų, kurie kalnų papėdėse dainuoja... 

Varno pasakos 3

Crow Picture by Yolanda Blazquez helinille

Diena iš dienos lijo, kol varno akyse patvinę ežerai lietvamzdžiais centrinėse miesto gatvėse sėjo lapkritį. Stogai, barbenami tyliau, nei mergaičių kojų pirštais, pasidabino rainais katinais. Kalėdoms. O varnas tyliai balo mergaitės rankovėse.

Varno pasakos 2

- Varne, tu papiruso dulkės, tu paukščio nerimas, - mergaitė iškvėpė tumulą šalčio.

- O miškai? Jie tykūs ir beveidžiai, jie keičia rūbus, bet nekeičia kvapo, susisupę į miglas paslaptingai, tyliai šniaukščia dūmojančiai rytą. O miškai, ar tai tie, kas iš paskos nesekę, negalimi pavyti?

Mergaitės lūpos, susisupę vėjin, akimirkai pakvipo laužais, sakais ir medumi dūmų.

Varno pasakos 1

- Mergaite, tu nepamatei, dangus pamėlo, - baltas varnas, snapu išraižęs vakaruose mėtas, staiga persimainė į šermukšnio raudonį.

Kelio linijos bėgo palei tirštai vanilinį jo snapą, kol šis nepakvipo lazdynais ir cinamonu, po lietaus – melisomis, geriančioms saldintą arbatą. Mergaitė, grakščiai permetusi ranką per atviro lango rėmą, pirštais tylomis barbeno vairo kraštą. Paskui juos bebėgantis kelias atsiduso ir lyg senas ištikimas šuo ėmė bidzenti paskui.

- Varne, tu esi ruduo, šermukšniai ir tyla, - pasakė mergaitė ir, riešu brūkštelėjusi varno kaklą, nutilo.
Į gelstančio dangaus lapą įvijusi veido žemėlapį mergaitė, verta paminėti, buvo panaši į kalvą. Kalvos tykios ir paslaptingos, ten neužgęsta gimę žvaigždės. Jas spjauna į gelumbės dangų ir semia tarp pirštų, nebyrančias ir tokias neįkyriai amžinas.

- Tu kalva, mergaite, - varnas sudėjo jos plaukus į upę baltais pirštais, išpieštais sakais ir medumi.

- Tu runos, varne, vaškas ir kiečio žiedas, - nusijuokė ji ir lūpų kampučiu į miglas nejučia nusprūdo pulkas popierinių gervių.

Kelias, jau užmiršęs tūkstančio kojų pasakas, pavargo juos sekti, sustojo nuošalėje toks senas, ak, šitoks pailsęs, kad, apsiklojęs juoda duonos marška, giliai įmigo. Dangų kutendamos kišeninių paukščių saujos tylomis ištirpo nuneštos vėjo.