L.Žigelytės publikacijos „Išmatos, neliečiami simboliai ir vargana išraiškos laisvė“ kritika
LŽ: 1989 m., tas pats dvasininkas (metodistų dvasininkas Donaldas Wildmonas) iškarpė amerikiečių menininko Davido Wojnarovičiaus parodos „Liepsnojantys liežuviai” katalogą, o iš iškirptų fragmentų sulipino pamfletą, kuriame dominavo religinių vaizdų ir homoerotikos sugretinimas. Leidinukas buvo išsiuntinėtas JAV Kongreso nariams, krikščionių bažnyčioms ir žiniasklaidai. Pamfleto viršelyje buvo toks užrašas: „Jūsų mokesčių doleriai padėjo užmokėti už šiuos meno darbus”.
G.G.: Pas mumis kas iš „Fluxus“ pateiktos sąskaitos Vilniaus miesto savivaldybei - sulipintų lankstinuką ir užrašytų „Jūsų mokesčių litai padėjo užmokėti už šiuos meno darbus”, o tada leidinuką išisuntinėtų Seimo nariams, rinkėjams ir žiniasklaidai...
Po krikščioniškų vertybių figlapiais besislapstantį cenzorių D. Wojnarovičius padavė į teismą dėl šmeižto ir klaidinga iš konteksto ištrauktų meno darbų reprezentacija. Menininkas laimėjo iki tol precedento JAV neturėjusią bylą.
Taip iki tol precedento JAV nebuvo.
Filosofas Osvaldas Špengleris (Oswald Spengler) ne veltui rašė apie Vakarų civilizacijos saulėlydį. Visišką dekadansą, kai kadaise jauna civilizacija dabar išgyvena vėlų rudenį, o gal ir žiemą. Kai sakralizuojamas materializmas, naudos ir sėkmės kultas. Kai menas tampa beprasmės naudos objektu. Beprasmės naudos, nes žmonija iš tokio meno jokios naudos neturi. Netobulėja. Žvėrėja.
Mano minimi krikščionių fanatikų vykdytos cenzūros atvejai jau tapo klasikiniais vadinamų „kultūros karų” epizodais.
Karai visais laikais buvo. Gėris vs. blogis. Menas vs. Kičas. :)
Kičas nėra absoliutus blogis. Tai yra įdomus reiškinys, tiesa, ne tiek estetine, kiek socialine prasme. Yra net leidžiamos knygos, rašomos disertacijos būtent kičo, kaip reiškinio, tema. Ganėtinai plačiai – bet visuomet ironiškai – kičo fenomenas yra išnaudojamas postmoderniame mene.
Umberto Eco: „Mūsų tapatybę sutvirtina kultūra, o ne karai“
S. Hantingtonas universalios civilizacijos egzistavimą ar numatomą egzistavimą vadina nerealia paradigma. Žmonės iš tikrųjų skiriasi nuo kitų gyvūnų rūšių, tačiau tai netrukdė egzistuoti labai skirtingoms kultūroms. Neteisybė, kad, pasibaigus Šaltajam karui, visame pasaulyje baigsis istorija ir laimės liberalioji demokratija. Tokio požiūrio autoriai nepriima domėn to fakto, kad be liberalizmo, komunizmui buvo daug kitų alternatyvų, kurios lieka gyvybingos. Juolab jie nekreipia dėmesio į religines alternatyvas, kurios vis dėlto yra svarbios ar net svarbiausios.
S. Hantingtonas neigia ir prielaidą, kad bendrą kultūrą sukurs didėjanti sąveika tarp kultūrų: karai dažniausiai kyla tarp visuomenių, kurios pasižymi aukštu sąveikos lygiu. Sąveika tarp kultūrų neretai tik sustiprina esamą identitetą ir sukelia reakciją bei pasipriešinimą kitokiam. Pagaliau, modernizacijos ir ekonominės plėtros poveikis kitoms civilizacijoms nebūtinai bus toks, kokį šiame amžiuje patyrė Vakarai, todėl nedera tikėtis, kad šie procesai sukurs bendrą modernią kultūrą. Vakariečių įsitikinimas, kad kitos modernėjančios kultūros turi tapti „kaip mes“, atspindi Vakarų aroganciją ir tą patį civilizacijų susidūrimą (Huntington S. P. If Not Civilizations, What? // Foreign Affairs.— New York, 1993.— Vol. 72.— No. 5.— P. 192.).
Lietuvoje – paranki situacija kultūros karams.
Kokių kultūrų? Kokios kultūros?
Vakarai visai mūsų šalį baigia paversti porno, narkotikų ir pseudo meno ir gatvių kultūros teritorija. Nebelieka nieko šventa, nes paskutinis tautos išlikimo bastionas baigiamas sutrypti, nebesistengiama išsaugoti savo kalbos.
Čia oficiali kultūros rėmimo politika seniai skatina nuskausminto meno kūrybą, o ekonominė padėtis lemia spartėjančią meno komercializaciją.
Drįsčiau teigti, kad spartėjančią meno komercializaciją, kitais žodžiais tariant meno fliuxalizaciją ir gugenheimizaciją lemia ne ekonominė, o politinė padėtis.
Labai gerai, kad oficiali kultūros rėmimo politika seniai skatina nuskausminto meno kūrybą, nes skausmingas pseudo menas, toksai kaip nekrofilija, kakos bei drabstymasis kakomis, pūvančios mėsos, dramblio mėšlo, viešo aktoriaus "šiktelėjimo" garsai - toks menas per daug jau skausmingas jautrioms lietuviškoms meninės prigimties sieloms.
Įdomu, kad nuskausmintą meną (tą, kuris turėtų būti apie gėrį, grožį, amžinas vertybes, tautą, ir pan.), kaip ir prieš tris dešimtmečius JAV, mūsuose propaguoja šeimos vertybių sargai.
Visada gėrį propaguoja ir šeimos vertybių sargai. Gėris, grožis, amžinos vertybės, tauta yra dalis šeimos vertybių.
Dabar jie (Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Rimantas Dagys, Egidijus Klumbys) imasi ne vadinamosios homoseksualumo propagandos, o meno cenzūros.
O kam dabar lengva? Turėtu, kaip Jūs, ar ponia Pavilionienė dabar imtis homoseksualumo propagandos, o ne pseudo meno cenzūros?
Gudru, nes religinio fanatizmo, apeliuojančio į tik statistiškai tikinčius lietuvius, šūkiais galima pridengti analfabetizmą tais klausimais, kurie net pradedančiam politikui turėtų būti aiškūs kaip dukart du.
Kur tas religinis fanatizmas delfio komentaruose? Drąsiaus Kedžio ir jo artimųjų rėmėjų renginiuose?
Statistinis analfabetas deja yra pakankamai išprusęs ir tai rodo statistika.
Kas turėtų būti aišku kaip dukart du net pradedančiam politikui?
Gudru, nes Lietuvoje dažnai tik meno kalba tampa įmanoma platesnei auditorijai išsakyti tai, apie ką gatvėje nebus leista prabilti, o jei leis - tai tik už įelektrintos tvoros.
Drįsčiau teigti, kad meluojate. Gatvėje buvo leidžiami ir kakojimo performansai.
Užtrumpinus ir meno kalbą, moralės žandarams bus visai ramu.
Tai, kad moralės žandarams dabar labai jau neramu. Jei geriečiai. Nori išsaugoti moralę.
Tiesa, aistros dėl galimai ant Kristaus atvaizdo tyškančių išmatų Romeo Castellucci spektaklyje „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją” rodo, kad siekiant komentuoti opius šiandienos klausimus, tenka dairytis į užsienio menininkus (ir įdomu, kokio likimo sulauktų panašaus pobūdžio spektaklis, jei jį kurtų vietinis režisierius ar režisierė).
Įdomu, kokio likimo sulauktų panašaus pobūdžio spektaklis, jei jį kurtų vietinis režisierius ar režisierė ir pabandytų kvestionuoti vakarietiškų „žydrųjų“ vertybių vaidmenį mūsų visuomenėje?
Aišku, galima ir reikia svarstyti, ar R. Castellucci pasirinkta raiška pajėgia kvestionuoti krikščionybės vaidmenį mūsų sekuliarioje visuomenėje.
R. Castellucci pasirinkta raiška tikrai nepajėgia kvestionuoti krikščionybės vaidmenį.
Apie tai parašys festivalyje „Sirenos” apsilankę kritikai.
O ar publikuos delfienos kritiką?
Bet koks atidesnis skaitytojas, nutaręs išsamiau pasidomėti R. Castellucci spektakliu, internete gali greitai išsiaiškinti, jog spektaklyje naudojamos sintetinės išmatos ir kad iš gigantiško Kristaus ašarų liaukų srūva skaitmeninės fekalijos.
O jeigu kas sugalvotų kokiame UK teatre pastatyti milžinišką Mahometo statulą ir drabstyti sintetinėmis išmatomis ir skaitmeninėmis fekalijomis? Ar galėtų taip būti? Musulmonai už tokius juokus baudžia mirtimi.
Tas pats atidesnis skaitytojas pastebės ir tai, kad V. Aleknaitė-Abramikienė klaidina žiniasklaidos vartotojus, mat „The Guardian” šiame spektaklyje visai neįžvelgė grėsmės religijos laisvei, o tik kritikavo spektaklio koncepciją ir jame naudojamų kiek nuspėjamų simbolių įtaigą.
Bet juk tas pas atidesnis skaitytojas (nes jis tikrai atidus) pastebės ir tai, kad toks įtakingas leidinys, kaip „The Guardian” šiame spektaklyje visai įžvelgė nuobodumą ir prastą spektaklio koncepciją.
Guardian teatro kritikas Michael Billington persisotinęs visokiais performansais:
Reviewing On the Concept of the Face, Regarding the Son of God last year, Guardian theatre critic Michael Billington wrote: "For all the shock-horror advance warnings about the show's faecal overload, I found myself mildly bored rather than morally outraged."
http://www.guardian.co.uk/stage/2011/oct/25/romeo-castelluci-christian-protesters-play
Va jei kas poną Michael‘į Billington‘ą tikromis, o ne sintetinėmis išmatomis ant galvos apdrėbtų – tada jau ponas teiktųsi parašyti ne pastraipą, o čielą A4 lapą. :D
Na o Vilija Aleknaitė-Abramikienė šaunuolė - pavadino spektaklį kultūrine pedofilija, o cenzūrai pasipriešinusiam kultūros ministrui Arūnui Gelūnui pasiūlė prišlapinti į lėkštę ir sakyti, kad tai meninė priemonė.
Kultūros ministras Arūnas Gelūnas atmetė raginimus cenzūruoti italų režisieriaus spektaklį, kuriame, anot kritikų, nepagarbiai elgiamasi su Jėzaus atvaizdu.
Rezoliucijos projektą pristačiusi V. Aleknaitė-Abramikienė spektaklį pavadino „kultūrine pedofilija“, tačiau teigė nesiūlanti spektaklio uždrausti, nes, jos teigimu, negalima uždrausti pūti, degraduoti. Tačiau, jos nuomone, politinė institucija Seimas turi teisę pareikšti savo nuomonę.
„Kodėl? Todėl, kad maži vaikai, mokyklinukai ir mažesni vaikai šiame spektaklyje atėjo į jį nešini kuprinukėmis, kuriose buvo mėšlas, išmatos ir tie vaikai nieko nesuprasdami į Jėzaus portretą mėto išmatas. Kastai, ponai? Aš galiu atsakyti, tai yra kultūrinė pedofilija. Nes nieko nesuvokiančiam vaikui į rankas įduodamas dvokiantis mėšlas ir pasakoma, kad jis atliktų tuos tragiškus veiksmus. Todėl savo rezoliucijos variante norėčiau, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministras asmeniškai būtų atsakingas ir prisiimtų visas moralines ir visas teisines pasekmes, jeigu įvyks tai, ką draudžia Lietuvos Konstitucijos 25-asis straipsnis“, - piktinosi V. Aleknaitė-Abramikienė.
Vilija Aleknaitė-Abramikienė, kaip ir dauguma kritikų teigia, kad, italų režisieriaus spektaklis skaldys visuomenę, skatins lietuvius nepasitikėti Europa. Konservatorė pareikalavo, kad visi Europos barbarai patrauktų rankas nuo Jėzaus paveikslo.
(bus daugiau)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą