Vienas ponas turėjo labai gražią baudžiauninkę, kurią norėjo vesti. Kadangi gėdinosi vesti baudžiauninkę, nusprendė ja atsikratyti. Kartą pasikvietęs jos tėvą davė šutintų kiaušinių ir liepė, kad dukra iš jų išperėtų viščiukus. Merga paėmusi miežių juos paspragino ir davė tėvui, kad nuneštų ponui pasėti, kad būtų ką viščiukams lesti. Ponas pamatęs sudegintus miežius nusistebėjo, kad gal kvaila ta merga, o tėvas atsakė, kad tą patį ji sakė apie poną.
Tada ponas liepė tėvui pasakyti, kad merga nuluptų akmeniui odą, nes kitaip nukirs jai galvą. Dukra liepė paklausti pono, kad parodytų akmenio užkulnį, nes nuo jo reikia pradėti lupti.
Tada ponas liepė pasakyti mergai, kad ateitų pas jį nei pėsčia, nei raita, nei keliu, nei taku, nei nuoga, nei apsirengusi, atneštų nei dovaną, nei ne dovaną, tada ją ves, o jei taip nepadarys, turės mirti. Merga pasiėmė katiną, porą karvelių, apsisuko tinklu, atsisėdo ant ožkos ir nujojo per laukus ir griovius. Ponas pamatęs, kad jau atjoja, pasiuntė šunis, bet merga paleido katiną ir šunys jį nusivijo. Atėjusi pas poną paleido karvelius.
Ponas iškėlė vestuvių puotą, sukvietė baudžiauninkus, davė jiems ilgus šaukštus ir liepė valgyti. Pradžioj jiems nesisekė į burną maisto įsidėti, bet merga juos pamokė, kad maitintų vienas kitą, tada ponas supyko ir liepė jai nesikišti į jo reikalus, nes kitaip teks skirtis.
Kartą ponas išvažiavo į miestą su reikalais. Į dvarą atėjo žydas ir lietuvis. Žydas turėjo vežimą, o lietuvis kumelę, tad kartu keliavo. Vieną naktį kumelė atsivedė kumeliuką ir iš ryto rado jį gulintį po vežimu. Žydas sakė, kad kumeliuką atsivedė jo vežimas, todėl kumeliukas priklauso jam, o lietuvis nesutiko. Ponia liepė abiem eiti savo keliais, paskui kurį eis kumeliukas, to ir bus.
Grįžęs ponas sužinojo, kad ponia jo neatsiklausus išsprendė jo reikalus ir nusprendė skirtis, liepęs jai pasiimti mylimiausią daiktą iš dvaro. Iškėlė didelį balių ir nusigėręs užmigo. O merga nusivežė jį į savo tėvų trobą. Kai atsibudo, merga jam pasakė, kad liepęs pasiimti mylimiausią daiktą, tai ir pasiėmė jį. Tada abu grįžo į dvarą ir nebesipykdami gyveno.
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 3 tomas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą