Žalieji yra gėris

Žalieji yra gėris

Žalieji nėra aplinkoje nesigaudantys liurbiai, kurių pagrindinis tikslas gyvenime yra švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus referendumams. Jie kovoja prieš atominę energetiką. Jie kovoja už gamtą, žalumą ir sveiką gyvenseną. Jie vedini tokio principo: „Švari gamta ir sveika gyvenamoji aplinka!“, Svarbiausi žaliųjų šūkiai - ginti taiką, aplinką ir vartotojų teises, taip pat siekti socialinio teisingumo ir Europos institutų skaidrumo.

Žalieji kovoja už teisybę, už ekologiją, už gamtą, už žmogaus teisę gyventi švariame pasaulyje ir harmonijoje, be ligų, užterštumo ir visokio smogo, be kenksmingos spinduliuotės ir taip toliau, taip kad už gėrį visa tai, taip, kad nuo to čia ir visa ta žalia spalva.

Daugelyje šalių nauji namai neįsivaizduojami be saulės kolektorių ant stogų. Saulės baterijomis gali būti varomi ir automobiliai. Vokiečių mokslininkas Feliksas Paturis saulę pavadino kelrode žvaigžde energetikos padangėje.

Atominė energetika: už ir prieš?

1986 m. balandžio 26 d. sprogo ketvirtasis Černobylio AE blokas. Tai buvo viena didžiausių praėjusio šimtmečio technogeninių katastrofų. Didžiulės Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos teritorijos buvo užkrėstos radioaktyviomis nuosėdomis. Radioaktyvūs debesys apgaubė daugelį Europos šalių, pasiekė net Norvegiją ir Suomiją. Į atmosferą buvo išmesta keli milijonai kubinių metrų dujų su radioaktyviomis dalelėmis, kurių kiekis daug kartų viršijo Hirosimos ir Nagasakio lygius. Černobylis tapo užnuodytos ir negyvenamos žemės simboliu.

Dėl Černobylio katastrofos sveikatos sutrikimų patyrė ir vėliau mirė per 8 tūkstančius žmonių (neoficialiais duomenimis, beveik dvigubai daugiau). Užregistruota 2 tūkstančiai skydliaukės vėžio atvejų. Užterštose teritorijose gimimų sumažėjo dvigubai, keliais metais sutrumpėjo gyvenimo trukmė. Pasaulis pasijuto sėdintis ant ugnikalnio viršūnės.

Branduolinė nelaimė Japonijoje atgaivino intensyvius ginčus dėl atominės energetikos perspektyvų: plėtoti ją ar visai jos atsisakyti? Pirmoji atominė elektrinė pradėjo veikti Obninske, netoli Maskvos, 1954 metais. Netrukus, 1956 metais, buvo paleista į darbą atominė elektrinė Didžiojoje Britanijoje, o 1957 – JAV. Nors pavojų keliantys įvairūs incidentai atominiuose objektuose prasidėjo nuo pat šios pramonės srities pradžios, t. y. XX a. viduryje, bet ryškesni visuomenės protestai prieš atominę energetiką kilo po Černobylio AE avarijos.

Radioaktyvios atliekos - atominės energetikos Achilo kulnas, t.y. silpnoji vieta. Ši problema vis paliekama ateities kartoms. Kyla moralinė dilema: atominę energiją naudojo dabartinės kartos savo gerovei kurti, o šios gerovės negatyvūs šalutiniai padariniai užkraunami ant būsimųjų kartų pečių – ar tai teisinga?

Atominė energetika yra nesaugi, kenkianti aplinkai ir nereikalinga. Atominės elektrinės dalys, įvairūs konteineriai, nesvarbu, kad jie ir yra išardomi, po keliasdešimties metų taps spinduliuotės šaltiniu. Reaktorių aušinimas daro didelę įtaką gamtai, senka ežerai. Bet didžiausią įtaką daro spinduliavimas, kuris išlieka daugybę metų. Radioaktyvios atliekos daro didelė žalą sveikatai, kraštovaizdžiui, gyvūnijai.
Ne kartą vyko žaliųjų protestas prieš Ignalinos atominę elektrinę. Atominės energetikos kaštai valstybei yra nepakeliami. Atominė energetika ne Lietuvai. Tai netikslinga, neracionalu, nėra prasmės.

Žalieji rimtai gilinasi į gamtosaugos problemas

Paklausęs, kas yra žalieji, dažnai išgirsti, jog tai viskuo nepatenkinti piketuotojai. Nusprendėme atidžiau pažvelgti, kuo užsiima Lietuvos žaliųjų judėjimas ir ką gali ten nuveikti studentas.

Žaliųjų šūkis: "švari gamta ir sveika gyvenamoji aplinka!".

Ši organizacija turi klubus beveik visose didžiuosiuose miestuose ir vienija daugiau kaip 1000 narių. Jie aktyviai bendradabiauja su Seimo aplinkos apsaugos komitetu, dalyvauja posėdžiuose. Tarybos pirmininkas R. Braziulis teigė, kad žiniasklaidos sukurtas įvaizdis, yra klaidingas. Žalieji išeina į gatves tik tuomet, kai nebėra kitos išeities. Lietuvos žaliųjų judėjimas (LŽJ) problemas sprendžia raštiškai, kreipdamasis į aukščiausias valdžios instancijas bei savivaldybes.

Jie priklauso Tarptautinio aplinkosauginio švietimo fondui, todėl vykdo Mėlynosios vėliavos programą paplūdymiuose, prieplaukose. Siekiama, kad šie objektai atitiktų tarptautinius reikalavimus.

Šiuo metu aktualiausia Vilniaus ir Kauno žaliųjų zonų išsaugojimo problema. Tai lėmė statybų plėtimosi poilsio zonų, skverų sąskaita. Taip pat siekiama sustabdyti Vilniaus Senamiesčio architektūros naikinimą, nes tai teritorija, įtraukta į UNESCO Pasaulinio kultūros paveldo sąrašą.

Ką veikia Lietuvos žaliųjų judėjimas?

Visuomeninė organizacija „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ (LŽJ) daugiausiai dėmesio skiria gamtos ir visuomenės sveikatos apsaugai. LŽJ veikia atsižvelgdamas į organizacijos galimybes ir išteklius, prioritetą teikiant toms aplinkosauginėms problemoms, kurios labiausiai daro įtaką gamtai ir visuomenės sveikatai. Dėl ribotų išteklių ir galimybių, LŽJ nesprendžia tų klausimų, kuriais aktyviai domisi kitos nevyriausybinės organizacijos. Lietuvos žaliųjų judėjimas pagrindinį dėmesį skiria prevencijai, t.y., kad nebūtų sudarytos sąlygos gamtos niokojimui ir gyvenamosios aplinkos teršimui. Todėl LŽJ atstovai aktyviai dalyvauja svarstant įstatymų ir įstatymų pakeitimų projektus Seime, įvairius Vyriausybės ir ministerijų rengiamus teisės aktų projektus, teritrorijų planavimo dokumentus ir planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitas.

Tačiau jokia nevyriausybinė organizacija yra nepajėgi be visuomenės pagalbos apsvarstyti gausybės kasmet rengiamų teritrorijų planavimo ir planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo dokumentų, todėl labai svarbi LŽJ veiklos sritis – visuomenės informavimas, konsultavimas ir įtraukimas į aplinkosauginę veiklą. Kasmet į LŽJ kreipiasi dešimtys gyventojų ir gyventojų bendruomenių, prašančių padėti išspręsti jų gyvenamojoje vietovėje iškilusias aplinkosaugines problemas.

Alternatyvi energetika nuolat pinga

Lietuvos visuomenė yra gąsdinama skaičiais, kad už saulės gaminamą elektros energiją reikia mokėti daugiau nei litą. Tačiau tai yra pigi manipuliacija. Šiuo metu valstybė nustatė tokią kainą už saulės energiją tik tam, kad paskatintų saulės energetikos plėtrą ir investicijas. Tuo tarpu vėjo, biomasės energija jau dabar kainuoja tiek pat arba mažiau nei atominė. Lietuvoje prie Vilniaus pastatyta pirmoji saulės elementų gamykla, kuri jau pradeda eksportuoti savo produkciją (žr. foto).

Atsinaujinanti energetika naudoja vietinius šaltinius, stiprina vietos ekonomiką, sukuria aukštos pridėtinės vertės darbo vietas ir neša valstybės investuotus pinigus atgal į Lietuvos žmonių kišenes, kartu mažina globalų atšilimą ir oro taršą.

Lietuvos žmonės turi neginčijamą teisę tarti savo žodį ir pareikšti nuomonę

Nesuklysime sakydami, jog didžiajai tautiečių daliai šiandieninės partijos ir jų reikalai ar deklaruojami šūkiai visiškai nerūpi. Vis tiek viskas bus po senovei. Ar dar blogiau. Taigi ar gali būti dar blogiau? Gali. Pažvelkime, kaip mus mausto dabartinė valdžia. Stumk trauk, tačiau atominę elektrinę statysime. Kam jiems to reikia? Ir man, ir Jums, bendratautiečiai, tvirtinama, kad būsime energetiškai nepriklausomi ir maudysimės pačios pigiausios elektros energijos jūroje. Skamba gerai ir teisingai, ar ne?

Tuo tarpu vienintelė – Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partija stveriasi už galvos ir mėgina praplėšti tą saldžią, tačiau protą visuomenei drumsčiančią dūmų uždangą, už kurios slepiasi desperatiški dabartinės Vyriausybės veiksmai kuo greičiau įteisinti branduolinės jėgainės statybą Lietuvoje. Motyvai buvo išdėstyti aukščiau – pigi elektra. O žinote, ką sako verslininkai? Tie, kuriems ne sykį teko „atsegti“ 10-15 proc. biurokratams už vieno ar kito verslo pradėjimą, europinių pinigų iš įvairiausių fondų įvairiausiems projektams gavimą? Ogi viena valdo valdančiuosius – tai pinigai, procentai, kuriais dalijamasi tarp tų, kas padės prastumti šitą pražūtingą černobylį ir fukušimą mūsų šalyje. Tai pridengiama oficialiai – paslaugų, konsultacijų ir t. t formomis. Lietuvos žaliųjų sąjūdis rėžia tiesiai: „Lietuvos žmonės turi neginčijamą teisę tarti savo žodį ir pareikšti nuomonę apie tai, kas svarbu ištisoms ateinančioms kartoms. Šalies piliečių pasitikėjimą praradę valdančiosios daugumos politikai, likus keliems mėnesiams iki jų kadencijų pabaigos, neturi moralinės teisės priimti galutinio sprendimo dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvoje.“

Černobylis ir Fukušima – labiausiai „nepriklausomos“ teritorijos pasaulyje! Ar tokios nepriklausomybės siekiame?

Juokingiausia, kad atominės elektrinės statybų šalininkus, beatodairiškai kaltinančius visus AE statybų oponentus tarnavimu Rusijos interesams, vieningai palaikė prorusiška ir finansinėmis machinacijomis kaltinama partija bei Seimo balkone susispietusi grupelė rusakalbių jaunuolių, atvykusių iš Visagino. Prieš savaitę į pagalbą buvo pasišauktas Valstybės saugumo departamentas, kuris užuominomis leido suprasti, kad prieš atominės elektrinės statybą pasisakantys piliečiai ir nevyriausybinės organizacijos tarnauja Lietuvai priešiškoms jėgoms, o Specialiųjų tyrimų tarnyba per vieną naktį atliko Atominės elektrinės įstatymo korupcijos prevencijos vertinimą ir korupcijos požymių nenustatė.

Ir visa tai vyko šalyje, kuri 1986 m. tiesiogiai nukentėjo nuo Černobylio atominės elektrinės avarijos, ir tuo metu, kai Japonijoje tūkstančiai žmonių aukoja savo sveikatą ir gyvybę, likviduodami Fukušimos atominės elektrinės avarijos padarinius.

Pasaulyje įvyko 4 didelės AE avarijos ir tik viena dėl gamtos stichijos, o kitos dėl technikos gedimų ir žmonių klaidų. Tai įrodo, kad nėra absoliučiai patikimų įrenginių, kurie apsaugotų gamtą ir žmones nuo AE avarijų ir mirtinai pavojingos radiacijos. Avarijų metu, o ypač Černobylio ir Fukušimos atvejais, nuo radiacijos nukentėjo milijonai žmonių, radioaktyviomis medžiagomis užteršta milijonai hektarų žemių, kuriose žmonės nebegalės niekada gyventi ir auginti maisto produktų.

Žmonės, kurie Lietuvos energetinę nepriklausomybę grindžia būtinybe statyti naują AE, elgiasi nesąžiningai ir neatsakingai, stumia Lietuvos ir aplinkinių šalių gyventojus į mirtiną pavojų, kelia grėsmę lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės egzistencijai. Branduolinės energetikos tikrosios grėsmės nesuvokiantys asmenys privalėtų padirbėti savanoriais, likviduojant Fukušimos AE avarijos padarinius arba bent jau apsilankyti Černobylyje.

Pasaulyje branduolinių atliekų problema nėra išspręsta, ir nežinoma tikroji jų saugojimo kaina, kurią sumokės ateinančios kartos, saugodamos atliekas šimtus tūkstančių metų. Tačiau bet kokie ekonominiai skaičiavimai, išlaidos statyboms ir planuojamas pelnas už AE pagamintą elektrą negali atsverti tos rizikos, kurią kelia atominė energetika.

Lietuvos žaliųjų judėjimas kategoriškai atmeta bet kokius AE statybos iniciatorių kaltinimus branduolinės energetikos oponentams dėl atstovavimo Rusijos, Gazpromo ar kitokioms Lietuvai nedraugiškoms jėgoms. Greičiau yra atvirkščiai, ir AE statytojai atstovauja tarptautinių branduolinės energetikos korporacijų interesams, nes isteriškai bijoma surengti referendumą, kurio metu būtų atsiklausta piliečių nuomonės dėl branduolinės energetikos vystymo Lietuvoje.

Ar po Fukušimos avarijos visus branduolinius reaktorius sustabdžiusi Japonija taip pat tarnauja Rusijai ir Gazpromui? Tėvynės išdavikų etikečių klijavimas branduolinės energetikos oponentams yra gėdingas veiksmas, bandant nukreipti visuomenės dėmesį nuo AE keliamų mirtinų pavojų.

Lietuvos ir visos Europos žaliųjų organizacijos griežtai pasisako prieš AE statybas Rusijoje ir Baltarusijoje prie Lietuvos sienų, nes šios elektrinės kelia Lietuvai ir visam regionui tokį patį pavojų kaip ir planuojama Visagino AE. Lietuvai neatsisakius Visagino AE statybos planų, lietuvių protestai prieš Rusijos ir Baltarusijos atominių elektrinių statybas atrodo veidmainiškai. Pagaliau kiekviena šalis, jos Vyriausybė ir piliečiai atsako už savo veiksmus ir jų pasekmes. Nepadoru rizikuoti savo ir aplinkinių tautų likimais, kai net finansiškai negalėtume kompensuoti jiems padarytos žalos, o ką jau kalbėti apie tūkstantmečiams užterštą žemę, kurioje nebus įmanoma gyventi.

Atėjo metas, kai kiekvienas sveiko proto žmogus turi apsispręsti - jis už Černobylius ir Fukušimas ar už alternatyvią energetiką ir Lietuvą be branduolinių monstrų.

Seimo nariai privalo suprasti, kad balsuodami už Ignalinos AE statybas įteisinančius įstatymus, asmeniškai prisiėmė visą atsakomybę už ekologines, ekonomines ir socialines šio projekto pasekmes. Tai per daug rimta, kad tai būtų pamiršta. Šios istorinės avantiūros iniciatoriai ir šalininkai turi būti žinomi dabartinei ir ateinančioms kartoms.

Nereikia būti ekonomistu, kad suvoktum AE projekto ekonominį nepagrįstumą, tačiau AE keliama radiacinė grėsmė negali būti pateisinama jokia ekonomine nauda, jei tokia ir būtų. Po Černobylio ir Fukušimos tragedijų diskusijos apie AE ekonominį naudingumą ar nenaudingumą yra amoralios, o AE statyti būtų neatsakinga net tuo atveju, jei 1 kWh AE pagamintos elektros energijos kainuotų 1 lietuvišką centą. Černobylis pasakė visą tiesą apie branduolinės energetikos saugumą, o Fukušima 100 proc. patvirtino Černobylio teiginius. Mažytė ir ekonomiškai silpna Lietuva prisiimdama tokią riziką būtų panaši į mirtinai pavojingą pamišėlį, keliantį grėsmę Lietuvos ir aplinkinių šalių žmonėms. Japonijai Fukušimos avarija jau kainavo apie 200 mlrd. litų. O kiek kainuoja amžiams prarastos gyvenamosios teritorijos? Tradiciškai valdžiai lojalūs japonai jau suvokė branduolinės energetikos pragaištingumą ir vieningai reikalauja uždaryti visas Japonijos AE.

Branduolinės energetikos šalininkai atominės elektrinės statybas sieja su Lietuvos nepriklausomybės stiprinimu. Norime priminti, kad Černobylis ir Fukušima šiuo metu pasaulyje yra labiausiai „nepriklausomos” teritorijos, nes jų okupuoti nesiryžtų net pats agresyviausias okupantas. Tačiau ar tokios nepriklausomybės mes siekiame?