Gintarė Adomaitytė. Kur nuplaukė Raudonos burės
Jau gerą pusmetį gyvenu su Aleksandru Grinu. Iki tol jį pažinojau tik iš kelių jo knygų, dar iš rašytojo Konstantino Paustovkio tekstų, tas knygas pradedančių ar pabaigiančių. Internete atrasti Ninos Grin prisiminimai mano – skaitytojos ir šiokios tokios tyrinėtojos – nuovoką apvertė aukštyn kojomis. Tada jau ėmiausi kito tyrinėtojo – Aleksejaus Varlamovo, jo knygos „Aleksandras Grinas”. Konstantinas Paustovskis, Aleksejus Varlamovas, Nina Grin – štai trys banginiai, kuriais remiasi mano pasakojimas. Labiausiai simpatizuoju Ninai Grin – mylėtai ir mylėjusiai. Tad pradedu nuo citatos iš jos prisiminimų.
Legendos
„Kadaise vaikystėje skaičiau pasaką apie mergaitę Coliukę, plaukusią miško upeliu rožės žiedlapyje. Tada labai norėjau, kad ta mergaitė būčiau aš. Skaitydama jūsų apsakymus prisiminiau vaikišką troškimą, man atrodė, kad jis išsipildė. Štai ir viskas. Ar nieko, kad taip sakau?“ – taip Aleksandrui Grinui savo pirmąjį įspūdį apie ką tik perskaitytas jo knygas perteikė Nina Mironova. Buvo 1920 metų vasaris. Peterburgas. Šlapdriba. Medicinos sesuo Nina ką tik sužinojo, kad rajono taryba jai neskiria naujų batų – o turėjo vienus vienintelius, vos besilaikančius. Tą nykią akimirką susitiko su Aleksandru Grinu – matytu tik vieną kartą, trumpai...
Po kelių mėnesių jiedu, dar menkai pažįstami, tapo šeima. Sakyti šeima – per maža, per menka. Jiedu tapo neperskiriama pora. Nina Grin savo prisiminimuose ne kartą minės tą gerą jausmą: beskaitydama Griną, o vėliau – beklausydama, kaip jis jai – vien tik jai – pats skaito ką tik prirašytus, niekam dar nerodytus puslapius, jausis Anderseno pasakoje. Kas buvo jis tuomet? Aš buvau jūreivis, krovikas, aktorius, pjesių perrašinėtojas, aukso ieškotojas, dirbau prie aukštakrosnių, durpynuose, žuvininkystėje; buvau medkirtys, valkata, raštininkas kanceliarijoje, medžiotojas, revoliucionierius, tremtinys, upeivis baržoje, karys, žemkasys... Prie šių žodžių, 1913 metais užrašytų paties Grino, dera pridurti Ninos žodžius. Pirmąsyk išvydusi tą jūreivį, tą valkatą, tą kalinį ir tremtinį, ji pamanė: jis – katalikų kunigas. Žmogus katorgininko veidu – taip jį vadino daugelis. Ypač kolegos rašytojai.
Legendos apie Griną po Peterburgą sklandė kuo keisčiausios. Neva jis nušovęs žmoną ir dėl to kalėjęs; neva pats nėra sukūręs nė eilutės: plaukiodamas jūromis Afrikoje atrado anglų kapitono rankraščius – kapitoną nužudė ir dabar jo kūryba naudojasi.
Keliausiu paskui legendas. Grinas nemokėjo anglų kalbos. O ir plaukiojimo jūromis istorija labai trumpa: tik vieną kartą iki Aleksandrijos, tik šiek tiek ir po savus jūrų ir upių uostus. Jūreivystei Grinas nebuvo gabus, jūrą jis mylėjo visai kita – romantiko, svajotojo – meile. Uostus mėgo. Jam patiko jų triukšmas, klegesys, o ypač – kvapai. Užsienietiška pavardė tėra pravardė, atsinešta iš vaikystės. Apie tuos laikus tuoj pasakosiu. Šūvio į mylimąją būta, tai jau taip. Tai iš kur jis, tas Grinas?Raudonos burės: feerija / A. Grinas; vertė A. Sluckaitė. - Vilnius: Valst. grožinės lit. l-kla, 1960. - 152 p.
Viatka
Bajoras Stefanas Grinevskis gimė Vilniaus gubernijoje, netoli Vitebsko. Būtent iš Vitebsko jį, gimnazistą, už dalyvavimą 1863 metų sukilime ištrėmė į Rusijos glūdumą, Viatkos link. Iš pradžių gyveno Slobodske, o paskiau – Viatkoje. Ten jau ne Stefanas, o Stepanas visą gyvenimą dirbo ligoninės buhalteriu. Kur gi ta Viatka? Ne taip jau toli Maskvos – ,,tik” devyni šimtai kilometrų nuo jos į Rytus. Tai – mordvių, totorių, marių žemė. Nuo 1934 metų Viatka – Kirovas.
Vyriausias Stefano sūnus Aleksandras nekentė gimnazijos. Ne tik todėl, kad bendramoksliai jį pravardžiavo Grinu – blynu. Aleksandrui nepatiko mokytis. Nors… Mokytis gal ir patiko. Juk skaitė – godžiai, smalsiai. Vargino ne pats mokymasis, o nyki, atšiauri mokyklos aplinka. Dar jis mėgo medžioti. Grinevskių šeima gausi; jos stalas – ne itin sotus, tad Aleksandras labai didžiavosi savo trofėjais – laukiniais paukščiais. Buvo vienuolikos metų, kai iš tėvo dovanų gavo šautuvą.
Jis keliavo iš vienos mokyklos į kitą – nuolat tik į prastesnę iš geresnės, tik žemyn ir žemyn. Kai mirė mama, Aleksandrui buvo penkiolika. Apie mamą jis neturėjo ko pasakoti. Prisiminė tik keistokas jos daineles, abejingumą. Nelabai sutarė su sesėmis, broliu; su pamote net ir nebandė ieškoti bendros kalbos. Tai toks jis – vienišas, nesuprastas, nelabai kam įdomus ar reikalingas penkiolikmetis – 1896 metų liepą iš Viatkos patraukė į Odesą mokytis jūreivystės.
Kiska ir…
Socialistai revoliucionieriai (arba eserai) – tai Rusijos partija, padėjusi Grinui tapti rašytoju ir visiems laikams atbaidžiusi nuo revoliucijų, politikos, karų ir absoliučiai visko, kas tik su tais žodžiais siejasi.
Eserai kovojo dviem būdais. Pirmasis – propaganda. Antrasis – teroro aktai. Grinas, armijos dezertyras, buvo parinktas būtent šiai kovai, tačiau tapti savižudžiu žudiku nepanoro. Žudyti jis nepajėgė. Jam, taikliajam šauliui, neberūpėjo net medžioklė. Grinui sekėsi rašyti proklamacijas; eserų veikėjas Naumas Bychovskis ragino rašyti daugiau, plačiau, būtent jį Grinas vadino savo krikštatėviu.
„Iš revoliucionierių gyvenimo” – tokia pirmosios Aleksandro Grino knygos paantraštė. Pavadinimas – „Nematoma kepurė”. Leidimo metai – 1908. Vienas pirmųjų Grino apsakymų „Maratas” – apie teroristą, nepajėgusį sprogdinti karietos, kurioje buvo ne tik tariamas ar tikras priešas, bet ir jo žmona, dukra.
Mirties pirmuosiuose Grino apsakymuose daug. Mirties ir meilės… O dar jis rašė apie nelaisvę, kalėjimus, teismus. Visa tai revoliucionierius Grinas patyrė savo kailiu. Jis keitė vardus ir pavardes, gyveno įvairiuose miestuose, partijos globojamas, remiamas. Jei kam ši revoliucinė biografija jau ima įkyrėti, tai tuoj ją pagardinsiu: eserų pinigus Grinas gebėjo kuo smagiausiai prašvilpti smuklėse. O ką? Agitavo ir ten…
1905 metais Grinas, Sevastopolyje kalėjęs trejetą metų, pagaliau įkvėpė laisvės. Tik įkvėpė. Paleistas iš kalėjimo, jis norėjo išsilaisvinti ir nuo eserų, bet nepajėgė. Grįžo pas juos, nes… ilgėjosi. Ne kovos. Ilgėjosi Kiskos. Kiska – tai Jekaterinos Bibergal partinis vardas. Kilmė – kuo revoliucingiausia. Būtent Kiskos tėvas yra tas žmogus, kuris pirmasis Rusijoje, Peterburge, Kazanės aikštėje, iškėlė raudoną vėliavą. Narodovolcai – taip vadinta jo partija. O gražuolė Jekaterina, arba Kiska, gimė prie Karos upės, katorgoje. 1908 metais į katorgą pateko ir pati – už pasikėsinimą į didijį kunigaikštį Vladimirą Aleksandrovičių.
Kas įvyko 1906 metų pradžioje tarp drąsuolės, kovingosios Jekaterinos ir kalėjimo nuvarginto Aleksandro? Jis mylėjo Jekateriną, o Jekaterina mylėjo tik revoliuciją. Jis norėjo ramybės, poilsio, asmeninio gyvenimo, ji – revoliucijos. Jis siūlė jai širdį ranką, o ji siūlėsi, suprantama, tik revoliucijai.
Jų paskutiniojo pasiaiškinimo nematė, negirdėjo nė vienas žmogus. Spėjama, kad Aleksandras išplėšė iš mylimosios rankų revolverį, o jau tada šovė į ją. Ir pašovė. Bet nenužudė. Žaizda buvo nepavojinga, tačiau operacijos prireikė. Kiskos garbei dera pasakyti, kad Aleksandrui Grinui ji niekada nekeršijo. Bet... Jiedu daugiau niekada nebesusitiko. Jei Grinas tuoj po konflikto ir vėl sėdo į kalėjimą, tai tikrai ne dėl Kiskos. Ji, revoliucionierė, nė už ką nebūtų skundusis nekenčiamai valdžiai ir jos atstovams. Griną kalino, nes jis, vis dar nenutraukęs ryšių su eserais, gyveno svetima pavarde, turėjo suklastotą pasą.
...Vera
Kalėjime Kresty lankydavosi „sužadėtinės“. Kilmingų, turtingų šeimų panelės nei mylėjo kalinius, nei rengėsi už jų tekėti. Raudonojo kryžiaus narės lankydavo tik tuos, kurie neturėjo giminių, galinčių atnešti siuntinį, praleisti valandą, kitą su įkalintuoju. Verai Abramovai teko Grinas – jau ne revoliucionierius, o pervargęs žmogus, ir kovų, ir kovingų principų išsižadėjęs, nuolat rašąs malonės prašymus.
Kalėjime jo ilgai nelaikė, bet ir laisvės nemalonėjo – pasiuntė į tremtį – į Tobolską, o vėliau į Turinską, iš kur Grinas sėkmingai pabėgo. Peterburge jis neturėjo kur eiti. Nebent pas kalėjimo „nuotaką“.
Nuotaka greitai tapo žmona. „Jie ilgai gyveno ir mirė tą pačią dieną“ – taip baigiasi ne vienas Grino apsakymas.
Vera ir Aleksandras kartu gyveno trejetą metų. Jie pykosi ir taikėsi. Nors ir pasiilgęs ramybės, Grinas ramiai gyventi nebemokėjo. Revoliucija jam nerūpėjo. Viliojo bohema. Ir rašymas.
Aleksandras Grinas dirbo daug. Sau buvo reiklus, o ir kolegų požiūrį jautė. Jis rašė „Aš priklausau trečiarūšiams rašytojams, bet tarp jų esu pirmas“. Šiaurietiškų istorijų jo rašymuose (o rašė tuomet daug, greitai, lengvai, kartais net be juodraščio) beliko vis mažiau, vis dažniau rašytojo mintys krypo pietų link. Jau ima ryškėti Grinlandijos, jo pažadėtosios žemės, žemėlapis, jau matomi Zurbagano, Lidso, kitų paslaptingų pajūrio miestų kontūrai, galbūt jau moja tolumoje ir „Raudonos burės“...
Tačiau Vera, o ir kiti artimesni žmonės, ragino jį sukurti romaną iš Rusijos gyvenimo – epinį kūrinį. Tikrą! Beje, Vera Abramova (vėliau Kalickaja) rašė vaikams, bendradarbiavo su to meto žurnalais. Tačiau romano – didelio, buitinio, to „tikrojo“ – nesukūrė ir ji. O ar būtina? Po skyrybų Grinas ją laikė geriausia, gal net vienintele drauge. Kukliuose savo namuose jis saugojo du portretus – Edgaro Po (Edgar Allan Poe) ir Veros Abramovos.
Asol, kodėl tu pražilai?
Po daugelio metų, jau 1934 - aisiais, Maskvoje, rašytojo Konstantino Paustovskio namuose... Prie našlės Ninos Grin kojų suklups Paustovskių netikėtas svečias, šūktels: – „Asol, kodėl tu pražilai?“.
Nina nepyks. Savo prisiminimuose rašys, kad tas šūksnis grąžino buvusį gyvenimą – su Aleksandru Grinu kartu praleistus vienuolika metų. Grinui nepavyko gyventi ilgai – nė su viena mylėta moterimi. Nepavyko mirti tą pačią dieną. Gyventi laimingai? Su Nina – taip. Bet ar Nina iš tikrųjų yra Asol? Ir iš kur atplaukė „Raudonos burės“?
Iš tremties snieguotoje Suomijoje – ten ir vėl 1916 metais ištrėmė Griną. Šį kartą – dėl nepagarbių žodžių apie carą. Tie žodžiai nebuvo užrašyti, tik ištarti. Iš revoliucijų bangos – Grinui jų nebereikėjo, nors tremtį jos ir nutraukė. Iš kareivio kuprinės – Griną paėmė į Raudonąją armiją, iš kurios jis, kaip jau buvo įpratęs, dezertyravo. Iš ligoninės Petrograde – ten jis galavosi nuo šiltinės. Iš meilės Alonkinai, dirbusiai Rašytojų sąjungoje; ta Alonkina, greičiausiai, tik tuo ir tebėra įdomi, kad įkvėpė Griną „Raudonoms burėms“. Iš trumpalaikės santuokos su Marija Dolidze; gal net iš bufetėlio, kurį Marijos šeima, išsigandusi žmogaus katorginininko veidu, rakindavo: o jei katorginininkas pavogs uogienę? Iš Menininkų namų, kur jis pagaliau gavo savo būstą – menką kambarėlį. Iš ilgesio pietų miestams, jūrai.
1920 metų gruodžio 8 dieną Aleksandras Grinas Menininkų namuose skaito pirmąjį „Raudonų burių“ variantą. Knyga pasirodo 1923 metų gegužės mėnesį. Ji skirta Ninai Grin. Galima manyti ir taip: Grinas sau savo Asol išsipranašavo, išsirašė. Apie ką ta knyga?
Kavernoje, pajūrio kaime, niekas neseka pasakų. O ir dainos – vulgarios, nykios. Tautosakos rinkėjas, žilagalvis žilabarzdis Ėglis, Kaverna nusivylė. Prie upelioko, tekančio jūros link, jis sutinka mergaitę Asol. Tas vaikas žaidžia. Leidžia pasroviui laivelius, vienas jų – raudonomis burėmis. Laivelius ir kitokius žaislus kuria Asol tėvas. Jis – našlys, buvęs jūreivis. Ėglis stiprinasi viena kita taurele. O tarp taurelių… Tartum keršydamas nuobodžiajai Kavernai, seka Asol pasaką: neva sulauks ji laivo raudonomis burėmis, neva atplauks jos pažadėtasis, neva… Kaverna šaiposi iš Asol, tų burių kantriai laukiančios. Bet… Burės atplaukia. Atplaukia kapitonas Grėjus.
Jis – ne princas, anaiptol, nors augo pilyje. Jis – sunkiai ir vargingai ėjęs jūreivystės mokslus, savo autoritetą pelnytai užsitarnavęs. Asol jis užtinka ne laukiančią – ji saldžiai miega pakrantėje… Kuo šlykščiau apie Asol Grėjui pasakoja Kaverna, tuo ji gražesnė Grėjui. Ji – ne pavargėlė svajotoja, vien tik laukianti. Ji ir pati gamina sudėtingus mechaninius žaislus, tik kad parduoti rankų darbą vis sunkiau; tos užsienio prekės…
Mano pačios santykis su „Raudonomis burėmis” keitėsi kelis kartus. Buvo taip, kad laikiau tą knygą net ir kenksminga. Man visada sunku, negera skaityti apie pernelyg ilgai laukiančias moteris – apie Solveigą, Asol… Gerą pusmetį gyvendama su Grinu – apie jį ir jį patį skaitydama, dar spėjau apie jį ir kalbėtis. Ir žinote ką? Jo „Raudonas bures” prisimena nuostabiausios moterys – jų gyvenimų Grino romantika tikrai nepagadino. Bet juk yra ir vyriškoji pusė, visiems laikams įsiminusi kapitoną Grėjų ir jo filosofiją: jei gali padaryti bent ką nors gero, tai ko laukti? Buružės – taip švelniai savo fejeriją (būtent toks žanras) vadino Grinas.
Kavernos link
1924 metais Grinai ir Ninos mama paliko Petrogradą – jie, beveik viską skubotai išpardavę, visiems laikams iškeliavo į Krymą. Ne tik todėl, kad ten gražu ir gera; kad gyvenimas kur kas pigesnis, sotesnis. Ir dėl to, kad Grinas, pasak jo žmonos, vėl, po kelerių metų pauzės, ėmė bohemintis.
Aukso grandinė; Kelias niekur: romanai / Aleksandras Grinas; iš rusų k. vertė S. Papečkienė. - Vilnius: Vaga, 1980. - 425 p.Rašydamas Grinas gėrė arbatą. Daug stiprios arbatos. Žmona ar uošvė dar vieną stiklinę karšto gėrimo ant rašomojo stalo dėdavo tyliai, nepastebimai. Grinas tartum ir niekino rašomąjį stalą, kitus patogumus. Ramino žmoną: dirbti galima bet kur. „Įkvėpimas – tai gera, rami būsena ir rašymo valandos” – sakė jis. Nemėgo rašytojų, kurie žūtbūt stengiasi atrodyti… rašytojais. Vis dėlto nemokėjo, gal ir nebandė slėpti džiaugsmo: pagaliau ir jis, peržengęs savo keturiasdešimt, turi tikrus namus. Tą ilgai lauktą ramybę… Jis suko lizdą” – rašo Nina Grin.
Jo moterys mokėjo šeimininkauti. Ir ne tik… Jos, šviesios, mokslingos, tikrai galėjo gauti tarnybą, tačiau tarnauti joms Grinas neleido. Feodosija – tas dosnus miestas – kvepėjo jūra ir akacijomis. O jau turgus, turgus… Kurį laiką trijų žmonių šeima gyveno sočiai. Darniai. Kurorto džiaugsmai Grinui nerūpėjo, net nepatiko. Pajūrio miestas, jo manymu, joks kurortas; tai – uostamiestis.
Jis, baltaodis, net ir negalėjo ilgą laiką būti saulėje. Dažniausiai vilkėjo šviesius, griežtus kostiumus, o žmonos prašė, kad jokiu būdu pagal to meto madą nesitrumpintų sijono. Nina, be abejonės, tam pritarė. Ji pritarė viskam, kuo gyveno, apie ką svajojo Grinas. Nina Grin savo prisiminimuose neslepia, kad jiedu buvo keistoka porelė. Niūrieji Grinai – taip juos vadino. Visada dviese – atsiskyrę, senamadiški… Tuo metu bene žymiausias Krymo gyventojas buvo Vološinas – poetas ir dailininkas. Dalį jam priklausiusio prašmatnaus namo Koktebelyje jis atidavė valdžiai – poilsio namams. Ten rinkdavosi smagi Peterburgo, Maskvos kompanija, o Grinai lankydavosi tik retsykiais.
Maksimilianas Vološinas – rudaplaukis barzdotas garbanius, panašus į Dzeusą: plevėsuojantis laisvas drobinis apdaras, sandalai. Šalia – gerbėjų būrys. Ir santūrusis Grinas, nemokantis, negalintis, nenorintis bendrauti...
Pasakėlės
– Na na, tai vis pasakėles rašinėjame? – taip kreipdavosi į Griną Rusijos didieji, kitaip tariant, pirmarūšiai.
– O dar yra kvailių, kurie skaitinėja, – atsakydavo iš pykčio pabalęs Grinas.
„Mes buvome labiau savi romanų personažams, nei realiems žmonėms,“ – taip rašo Nina Grin, prisimindama, kaip Grinas kūrė „Aukso grandinę“, „Bėgančiąją bangomis“ arba paskutinį romaną – „Kelią niekur“. Retsykiais Grinas vienas arba abu su žmona vykdavo į Maskvą reikalauti to, kas priklausė: honoraro. Ten, sostinėje, ypač įsiliepsnodavo, pasak Ninos Grin, Aleksandro Stepanovičiaus alkoholizmo ugnis. Honorarai vis menkėjo, o ir Krymas vis labiau skurdo. Ir Grino „pasakėlių“ leidykloms bereikėjo vis mažiau.
Ko reikėjo? Labiausiai – industrinių apybraižų. Na, kad nuvyktų žymus rašytojas į kokias nors didžiąsias statybas, į gamyklą ar pas žemdirbius ir visa tai pompastiškai aprašytų. Grinas žmonai sakė, kad jei važiuotų, tai tik į Gruziją – į arbatos plantacijas, bet... Juk įsivaizduoja save, kaip mokinuką, stovintį prie redaktoriaus stalo ir klausantį priekaištų: ne taip parašyta, ne taip...
Grinas dirbo daug. Ir tiksliai – jis paisė terminų, pažadus vykdė. Vis dėlto neatsikratė to bjauraus mokyklinio neparuoštų pamokų jausmo. Žmonai guodėsi, kad ir dabar jaučiasi taip, kaip kadaise mokykloje: nors ir neprasikaltęs, vis tiek – dėl visko kaltas.
Pirmasis Grino vizitas naujame mieste – būtinai į biblioteką. Net valkatavimo metais tampydavosi knygas, o gyvenimas be enciklopedijos jam atrodė neįmanomas. Feodosijos bibliotekoje maldavo, kad jam atiduotų Nikolajaus Leskovo (1831-1895) knygas, užuot jas sudeginę.
Rašytojas, kurį Nina Grin, pasakodama apie Krymo metus, mini bene dažniausiai, yra Hofmanas (Ernst Theodor Amadeus Hoffmann). O prieš mirtį, prieš Grino mirtį... Nina jam skaitė prancūzę Koletę (Sidonie-Gabrielle Colette) – juk niekada nematytą Prancūziją Grinas, kadaise eserų vadintas gaskonu, mylėjo be galo.
Veidrodis, laikrodis, segė
Paskutiniojo romano – „Kelias niekur“ – korektūras Grinas skaitė kaimelyje Senasis Krymas. Ten juos išginė skurdas: Krymo pusiasalis jau badavo. O Grinas – sirgo. Jo kūrinių beveik nebespausdino, honorarų mokėti neskubėjo. O ir rašyti... rašyti... Rašyti – neišmokstama. Tą yra patyręs ne vienas rašytojas: metams bėgant rašyti netampa lengviau – tik sunkiau. Ypač – tokiems reikliems sau kaip Grinas.
Romanas „Bėgančioji bangomis“ turėjo net keturiasdešimt pradžių; Aleksandras Stepanovičius prašė, kad jo uošvė didžiausią krūvą prirašyto popieriaus ne šiaip sukūrentų – tegu iškepa ant „kūrybos laužo“ kiaušinienę, juk ten tiek energijos!
Tuo metu iš rašytojų prašyta ne tik apybraižų, šlovinančių dabartį, sukurtų „laiko dvasioje“. Ir autobiografijų, kuriose, savaime aišku, jie niūriai, smerkiamu tonu pasakotų apie vaikystę, jaunystę – anuos, ikirevoliucinius laikus.Bėgančioji bangomis: romanas / Aleksandras Grinas; vertė A. Sluckaitė. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1963. - 239 p.
Autobiografiją rašė ir ligotas Grinas. Rašė nenorom, per jėgą. Žmonai guodėsi: tartum plėšia nuo savęs kartu su oda paskutinius marškinius. Tai – paskutinė jo knyga, kurią dar spėjo pamatyti ir... nė trupučio nesidžiaugė. Slapta nuo Grino jo moterys siuvo, o ypač nėrė, mezgė – dėl maisto, dėl vaistų, dėl kuro. Atšiaurūs kaimo gyventojai tapo gailestingi: dovanodavo arbatos, padėdavo ligotą rašytoją bent trumpam išnešti į lauką. Grinas ir savo ligą (tai vėžys), ir artėjančią mirtį sutiko oriai, garbingai. Ligą laikė teisėtu atpildu už pernelyg smarkų gyvenimą. Mirė krikščioniškai – palydėtas šventiko; su apeigomis palaidotas. Šalia jo ilsisi ir Nina Grin.
Išdavikė. Fašistė. Liaudies priešė. Taip vadino žilagalvę Asol ne tik vietos valdžia, bet ir Senojo Krymo vaikėzai, mėtydami į ją akmenis. Grinas tapo reikalingas. Kultinis. Ant jo kapo pionieriai palikdavo savo kaklaraiščius. Klubai, kavinės, laikraščių skiltys būtinai vadindavosi „Raudonos burės“.
Bet Nina Grin... Karo metais ji dirbo spaustuvėje, publikavusioje okupantams palankią spaudą – ir fronto suvestines. Dirbo, nes privalėjo maitinti apsirgusią, pasenusią mamą. Nina Grin pasitraukė iki Vokietijos ir... savo noru grįžo. Į Senajį Krymą. Nelaukdama kol pasibels į jos duris, pati atėjo į MGB, pasak jos, areštuotis. Nustėrę pareigūnai jai leido laisvėje pabūti dar savaitę, o jau tada ne tik areštavo, bet ir konfiskavo kelis likusius daiktus. Ir veidrodį, nuostabųjį veidrodį, panašų, pasak Ninos Grin, į tvenkinį – vieną labiausiai brangintų iš Grino gautų dovanų. Mielas buvo ir aukso laikrodukas. Jį Nina Grin iškeitė į namelį plūkta asla – jame Grinas, žvelgdamas į aguonų lauką, leido savo paskutiniąsias dienas. Trečią jai svarbią dovaną išsaugojo. Tai – granatų segė. Po dešimties metų lageriuose Nina grįžo į Krymą. Penkerius metus neturėjo jokių pilietinių teisių. Tad ir palaidojo ją, fašistę, ne prie visų gerbiamo rašytojo, o prie tvoros. Buvo 1970 metų rugsėjis...
Aleksandro Stepanovičiaus ir Ninos Grin gerbėjai ne tik išsaugojo našlės rašytus prisiminimus. Jie, palaukę kol praeis metai ir mėnuo po laidotuvių, tamsią niūrią naktį iškasė jos karstą ir perlaidojo šalia Grino. Tas tylus pasipriešinimo aktas paskelbtas tik 1990 metais.
Šių metų rugpjūčio 23 dieną pažadu puotauti kaip Grinas arba kaip „pas Griną“. Apie puotas jis rašė su kuo smagiausiu polėkiu. Švęsiu jo 130 metų – jo ištikimybę sau, jo meilę Ninai, jo drąsą ir išmintį slėptis pasakoje. Ir galbūt skandinsiu savo liūdesį: rasti lietuviškai bibliotekose Aleksandro Grino knygą „Raudonos burės” – neįmanoma. Jei tebeplaukioja buružės Jūsų lentynoje, tai branginkite – turite retenybę. Gal naujų laikų cenzoriai dar ir dabar tebebijo visko, kas raudona? Aleksandras Grinas: „Aš mėgstu raudoną spalvą, todėl atmetu jos politinę, tiksliau – sektantišką prasmę. Tai spalva vyno, rožių, aušros, sveikų lūpų, kraujo, mažų mandarinų, kurių odelė viliojančiai kvepia aliejais...“
Apie Aleksandrą Griną – jo šimtas trisdešimtojo jubiliejaus garbei (gimė
1880 metų rugpjūčio 11 (23) dieną Slobodske, Rusijoje – mirė 1932 metų
liepos 8 dieną Senajame Kryme, Ukrainoje).
Gintarė Adomaitytė. Kur nuplaukė Raudonos burės
Pranešimas skaitytas tarptautiniame seminare „Jūra ir vaikų literatūra“
2010 m. liepos 29 dieną Klaipėdoje
