Pasaka apie katiną ant pakūtos

Paveiksliukas: back to hunting by pagone

Pasaka apie katiną ant pakūtos

Bu­va ki­tą kar­tą ka­ti­nas se­nas, la­bai se­nas. Jis vie­ną kar­tą daug puo­dy­nių iš­vars­te, pie­ną iš­la­ke, gas­pa­di­nei daug iš­ka­dų pri­dir­ba, ne­be­ži­na, ką da­ryt, – iš­bė­ga ant pa­kū­tos. Bėg bėg, su­si­ti­ka zui­kį.
– Ka­tin pa­tin, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka la­pę.
– Zui­ki rui­ki, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Vėl bėg, su­si­tin­ka stir­ną.
– La­pe ka­pe, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg, bėg, su­si­ti­ka vil­ką.
– Stir­na kir­na, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka brie­dį.
– Vilke pil­ke, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka meš­ką.
– Brie­di trie­di, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka le­vą.
– Meš­ka raš­ka, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
–Tai ir aš bėg­siu. Bėg bėg, bėg bėg vi­si, su­si­ti­ka di­de­lę duo­bę. Toj duo­bėj nie­ka nė­ra, o ant vir­šaus kar­tis par­dė­ta. Sa­ka ka­ti­nas:
– Jau čio­nai pakūta: kas tąj kar­čia par­bėgs, tas bus iš­si­pakūta­vo­jęs.
Ka­ti­nas lė­ke, tuo­jaus par kar­tį par­lė­ke ir nu­bė­ga na­mo. Zui­kis lė­ke – įkri­ta į duo­bę. La­pe įkri­ta. Stir­na, vil­kas, brie­dis, meš­ka, le­vas – vi­si su­kri­ta.
Ką da­bar da­ry­ti? Vi­si ast, vi­si ast – iš­al­ka ėst ten be­būda­mi.
– Kas kat­rą da­bar ės­me? Reik pjaut zui­kį.
Pa­ga­va vi­si zui­kį – nei po kąs­nį nebu­va. Ką da reik pjaut? Stir­ną. Suarde stirną, už­ėde. O la­pė iš­si­ka­se duo­bėj ur­vą: kaip ką pa­pjaun, jin pri­si­velk mė­sos ir ėd.
An­trą die­ną vėl alkst – ką da­bar pjaut? Vil­ką. Papjove vilką, vėl su­ėde. Ki­tą die­ną brie­dį su­ėde. At­li­ka meš­ka ir le­vas. Kad su­si­pjo­vė ji­e­du, le­vas kad ir bu­va tvir­tes­nis, bet meš­ka jį nu­vei­ke. Pa­li­ka vie­na meš­ka. La­pė daug mė­sos į ur­va pri­si­vil­ka ir gy­ven, o meš­ka ne­be­tur ko ėst. Pri­ėja pri ur­va la­pes ir klaus:
– Ką tu val­gai? Kad aš teip la­bai pra­al­kau ėst...
La­pė at­sa­k:
– Gi pra­si­kan­du pil­vą, žar­nas ir val­gau.
Meš­ka sav pil­vą pra­si­kan­da ir pa­ti nu­dvė­se. La­pe vėl tu­rė­ja ką ėst.
Vie­ną kar­tą ėja žmo­gus pa­gal duo­bę. La­pe sa­ka:
– Iš­trauk ma­ni iš duo­bės – ką no­rė­si, tą duo­siu.
Žmo­gus iš­trau­ke. La­pe nu­bėg­da­ma pa­sa­ke:
– Ką no­ri, tą pa­si­imk.