Koncertas „Už laisvę“

Po šimts katinų mergos, kokiame aš 2013-01-13 renginyje buvau. Pavydėkite pavyduolės (-liai).
Koncertavo daugybė gražių jaunų mergų ir daugybė gražių moterų. Grojo dieviška muzika ir aidėjo nuostabėliausi moteriški balsai. Sėdėjau minkštoje kėdėje. Buvo nuostabėliausiai geras vaizdelis. Atėjau vienas ir ilgą laiką šalia buvo viena laisva vieta rezervuota for Sigutė ž. Vėliau atėjo bobutė ir atsisėdo šalia. Netoliese, visą koncertą, stovėjo dvi mergos. Prieš pabaigą renginio - vieną net užleidau atsisėsti. Močiutė buvo mobili ir pliauškė mobiliu telefonu su tikriausiai kita močiute, kurioji į renginį nesiteikė atvykti. Aš būdamas labai geras, netgi pasaugojau močiutės vietą, kol pastaroji nuėjo ten kur karaliai pėsti vaikšto. Pranešėja labai nuoširdžiai, kiek graudoku, nelabai charizmatiniu balsu informatyviai supažindino su atliekamais kūriniais ir tų kūrinių atlikėjais. Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo ypatinga gėrio atmosfera ir šventinė nuotaika. Močiutė vėliau dingo ir likau apsuptas mergų. Tiesa viena iš jų buvo energetinis vampyras ir negatyvo skleidėja, užtai kita gerietė ir vaikštantis „pliusas“. „Minusinei“ mergai, kiek pridėjau pozityvo ir apvaliau sielą, na o „pliusui“ to nereikėjo. Visą laiką „minusinė“ merga norėjo lėkti lauk iš koncerto, bet mano dėka taip ir neišlėkė. Na mergos choristės, kaip mergos, užtai iš suaugusių moterų patiko šiosios: pirmoje eilėje pirma iš kairės, antroje eilėje pirma iš dešinės, trečioje – trečia ir ketvirta iš kairės. Vieną kūrinį dirigavo dešimtokė potenciali dirigentė, pelniusi kokį tai apdovanojimą ir dirigavo tiesa pasakius nepriekaištingai. Koncertas buvo dešimt balų iš dešimt galimų.

Koncertas „Už laisvę“

Sausio 13 – ąją, sekmadienį, 17 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje vyko jungtinis Vilniaus kultūros centro moterų choro „Liepos“ (meno vadovė ir dirigentė Audronė Steponavičiūtė – Zupkauskienė) ir Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinio orkestro (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus) koncertas „Už laisvę“. Renginys skirtas Laisvės gynėjų dienai.

Moterų choras „Liepos“ bei Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pakvietė Lietuvai brangią dieną paminėti sakralioje aplinkoje, skambant prasmingai muzikai. Kolektyvai parengė sudėtingą koncertinę programą, kurią sudaro garsiausi bažnytinės muzikos kūriniai nuo baroko epochos iki XX a. Skambėjo žymiausių kompozitorių (J. S. Bacho, V. A. Mocarto, F. Mendelsono, F. Listo, Ž. Bizė ir kt.), įdėjusių svarų indėlį į pasaulio muzikos istoriją, kūriniai:

Felix Mendelssohn Bartholdy (1809-1847) – „Adspice Domine“ (Ad Vesperas Dominicae XXI Trinitatis, Responsorium et Hymnus), op. 121.

Ferenc Liszt (1811-1886) – „O filii et filiæ“

Pál Esterhazy (1635-1713) – Veni creator Spiritus (Harmonia caelestis, 1711)

Xabier Sarasola (1960) – Pater noster

Wolfgang Amadeus Mozart (1756-1791) – Ave verum Corpus

Wolfgang Amadeus Mozart (1756-1791) – Laudate Dominum (iš „Vesperae solennes de confessore“ K.V.339

Georges Bizet (1838-1875) – Agnus Dei

Pietro Mascagni (1863-1945) – Ave Maria (Intermezzo iš op. „Kaimo garbė“)

Johann Sebastian Bach (1685-1750)-Charl Gounod (1818-1893) – Ave Maria

Giovanni Battista Pergolesi (1710-1736) – Dalys iš „Stabat Mater“:

1. Quis est homo

2. Eja mater

3. Fac ut ardeat cormeum

4. Sancta mater

Ervin Drake, Irvin Graham, Jimmy Shirl Al Stillman – „I believe“ („Aš tikiu“)

Koncerte dalyvavo moterų choro „Liepos“ solistės Vida Taurinskaitė – Rukšienė (sopranas) ir Saulė Šerytė (altas), Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinio orkestro solistai Ingrida Rupaitė – Petrikienė (smuikas), Domas Jakštas ( violančelė) ir Loreta Barzinskaitė – Kuliešiuvienė (fortepijonas) bei Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ jaunių choras (vadovė A. Steponavičiūtė – Zupkauskienė). Diriguos Audronė Steponavičiūtė – Zupkauskienė

Sapnas

Sapnavau aš šiandien mergos sapną. Sapnas nieko neypatingas. Keistas toks.
Viena graži merga mane gerokai vilioja ir nusiveda į didelį kvadratinį namą su daugybe kambarių, mergina pasiūlo man įeiti per paradines duris, o pati nueina per šonines duris kitoje namo pusėje. Patekęs į didelį namą suprantu, kad mergina mane įviliojo į spąstus. Tame name jaučiuosi vienišas ir nejaukiai, klaidžioju po tuščius kambarius, prieinu prie didelio lango ir žiūriu melsvos spalvos, naktinį vaizdą. Už lango statinis vaizdas ir nieko nėra, jokio gyvybės ženklo. Bandau atidaryti langą, bet neatsidaro. Klaidžioju po tuščius kambarius, kažkokia tamsi erdvė. Prieinu prie kito didelio lango ir pamatau gretimame name moterį. Ji pasirodo už juodų užuolaidų. Užuolaidos juodos, aklinos ir šiltos medžiagos. Moteris kiek panaši į +Ieva Sedova :P Nuostabėliausiai balta liemenėle su nėrinukais. Tobulų formų. Moteris kiek pasistaipo, kiek pavilioja, duoda suprasti, kad aš spąstuose, bet yra išėjimas. Tada moteris vėl dingsta už juodų užuolaidų. Supratęs, kad yra išeitis aš stengiuosi ištrūkti iš to niūraus namo, prieinu prie lango ir bandau atverti. Langas atsiveria ir pro ji pradeda gan intensyviai tekėti vanduo. Suprantu, kad vaizdas už lango tik butaforinis, kaip koks paveikslas nupieštas. Suprantu, kad langas yra ne šone, o kambario lubose. Suprantu, kad namas tai imitacija ir optinė apgaulė, kad viskas jame suplanuota atvirkščiai. Tada pradedu ieškoti išėjimo, suprantu, kad reikia ieškoti to išėjimo, pro kurį atėjo naman mergina. Suprantu, kad toji viliokė yra kažkur namo viduje. Tada toje pusėje pro kurį įėjo ta viliokė, pradedu ieškoti slapti įėjimo/išėjimo. Suprantu, kad jei nesurasiu to išėjimo, namą po kurio laiko apsems intensyviai tekantis vanduo. Galiausiai po ilgų pastangų randu slaptą išėjimą. Pagaliau pavyksta ištrūkti iš namo. Išsivaduoju iš spąstų. Lauke nuostabi gamta, diena ir čiulba paukščiukai. Viskas taip gražu ir gerą. O čia aš ir pabudau iš sapno.

Taigi toks keistokas gan sapnas. Pabandysiu dabar jį paanalizuoti pagal visokius Froidus ir panašiai.

1. Dalykas merga. Merga graži ir mane vilioja, traukia – tai meilės ir šiltų jausmų, bendravimo paieškos.

2. Merginai pavyksta suvilioti, aš pasiduodu jos kerams – tai paslėptas noras pasąmonėje būti suviliotam.

3. Mergina pasiūlo įeiti po paradines duris – tai simbolizuoja, tikėjimą manimi, norą įsileisti mane į savo vidinį pasaulį, į savo gyvenimą.

4. Mergina įeiną pro šonines duris, slaptą įėjimą – tai simbolizuoja mano nepasitikėjimą ta mergina.

5. Įėjus pro duris į namą, kuris yra merginos pasaulio simbolis – pasijuntu vienišas. Tai yra pasąmonėje užslėpta baimė pasijusti vienišu, užmezgus rimtesnius santykius.

6. Tuščia erdvė, niūrumas, tamsi atmosfera – yra mano baimės, nusivilti mergina, jos tamsiąja puse.

7. Gretimame name esanti moteris – yra alternatyva pirmajai merginai.

8. Antroji moteris vilioja  - tai simbolizuoja, norą turėti alternatyvą.

9. Antroji moteris vilioja neperžengdama padorumo ribų – tai simbolizuoja doros moters paieškas.

10. Antrosios moters liemenėlė graži – grožio paieškos, tobulų formų – idealo paieškos, balta spalva – tyrumo paieškos.

11. Juodos, šiltos užuolaidos – tai skiriamoji riba tarp vidinio nežinomo antrosios moters pasaulio.

12. Antroji moteris suteikia viltį, nurodo kryptį, duoda pozityvo – tai simbolis to, kad geras moteris – yra gėris ir pozityvas.

13. Išėjimo paieškos – tai simbolis keisti gyvenimą, siekis permainų, pozityvo.

14. Intensyviai tekantis vanduo – kliūčių pasitaikančių gyvenime simbolis.

15. Slaptas išėjimas – sprendimų, idėjų ir planų simbolis.

16. Išsivadavimas ir pabėgimas iš namo. Čia.... Noras išvengti pavojų, nežinomybės.

17. Nuostabi gamta, paukščiukai – pasąmonėje esantis gėrio troškimas, kuris ir siekiamybės įgyvendinti tikslus ir svajones simbolis.

Po sapno jaučiausi pailsėjas ir gavau teigiamos energijos dienai. Ech tos mergos, negeros negeros. Apie Froidą nešnekėsiu. O gera moteris – vertybė.

Globalistai: grobimo technologija

Viršnacionalinis elitas, kuris JAV išnaudoja kaip savobase of operation, vykdo neo- imperialistinę politiką, naikindamas valstybes ir įstumdamas jas į chaosą, turėdamas tikslą - atsirandantį nestabilumą panaudoti ištisų valstybių ir tautų apiplėšimui.

To technologijos seniai išbandytos ir aktyviai naudojamos įvairiose valstybėse, pritaikant prie vietinių sąlygų. Apie „valdomo chaoso“, „aksominių revoliucijų“ ir „ekonominių žudikų“ technologijas prirašyti kalnai literatūros, todėl ties jomis aš nesustosiu.

Kaip pagrindą panaudosiu Jurijaus Romanenkos ataskaitą – „Pasaulio karo grėsmė: varomosios jėgos, viena prieš kitą kovojančios koalicijos ir Ukainos perspektyvos“, kurią jis pateikė prieš Naujus metus, patikslinsiu, papildysiu, o vietomis ir išsakysiu savo, skirtingą nuo jo, poziciją.

Iš pradžių noriu sutikti su Romanenkos teze, kad artimiausių įvykių logiką diktuos karas. Beje, tas karas jau vyksta daugiau kaip metus karštoje (jėgos) fazėje, o iki tol ilgai buvo vykdomas diplomatijos, ekonomikos ir informaciniu būdu.

Tačiau aš nesutinku su šio karo priežastimis. Tezė apie tai, kad žemėje per daug žmonių ir ekosistema negali jų išmaitinti, neatlaiko jokios kritikos. Egzistuojantis technologijų lygis (pagal FAO ataskaitas) leidžia be žalos ekosistemai išmaitinti 24 milijardus žmonių, o ne 7 gyvenančius, ir ne 1,5, kaip pateikia „Romos klubas“.

Be to, net esamo maisto visiškai pakanka, norint visiškai likviduoti badą. Taip pat, kaip ir esamų išteklių visiškai pakanka, norint visiškai likviduoti skurdą (aš galiu tai pagrįsti, kaip ir visa kita, daugeliu skaičiavimų, bet jų beveik niekas neskaitys, todėl apseisime faktų konstatavimu).

Problema ne ištekliuose, o jų paskirstyme. Tą patį sako ir socialinis inžinierius Žanas Freskas. Ištekliai negali būti efektyviai paskirstyti esant neoliberaliai monetarinei sistemai. Tačiau vietoj to, kad pakeistų sistemą, dabartinis transnacionalinis elitas nori pasaulį įtraukti į naują visuotinį karą, kad tik išsaugotų savo turtą ir įtaką.


Vietoj aukštųjų technologijų vystymo vyksta sąmoningas jų stabdymas, siekiant pateisinti „auksinio milijardo“ teoriją. Lėšos investuojamos į iš anksto žinomas neefektyvias energetikos rūšis tokias, kaip saulės ir vėjo, o atominė, geoterminė ir termobranduolinė energetika nutraukiama (todėl kad, kaip vienas protingas žmogus sakė, nemokama energetika – tai komunizmas).

Krizę ekonomikoje sąmoningai vadina perprodukcijos krize, bet ji iš tiesų ne nemokios paklausos krizė. Kaip sakė Henris Fordas, „Jeigu aš turėčiau pasirinkimą: nemokėti dividendų ar sumažinti darbo užmokestį, tai aš nemokėčiau dividendų. Todėl, kad sumažindami darbo užmokestį, mes sumažiname paklausą“. Tai neišvengiamai atveda į stagnaciją.

O neoliberalūs ekonomistai visame pasaulyje mažina gyventojų pajamas, tai yra ne tik anti humaniška, tačiau yra savižudybė.

Tai trumpai, nesigilinant į FED, skolinimosi palūkanų ir finansinių spekuliacijų ydingą prigimtį. Beje, Glaso – Stigolo įstatymo sugrąžinimas ir visuotinė skolos amnestija (kaip rekomenduoja Lindonas Larušas), nors ir leis laikinai iš naujo paleisti sistemą, bet neišspręs problemų visumos (ir su laiku ji vėl pasikartos).

Ir taip, mes esame klasikinio hegemono pasikeitimo liudininkais. JAV pozicijas sparčiai užleidžia Kinijai (jeigu ne demagogas Gorbačiovas ir jo komunistų mutantų gauja, tai Kinijos vietoje galėjo būti modernizuota TSRS), kuri nors Amerikai ir nemeta akivaizdaus iššūkio, bet kukliai ir neskubėdama, pamažu perima pirmenybę, kaip pramonės potenciale, taip ir kitose srityse.

JAV visaip tam bando sutrukdyti, kaip ekonominėmis ir diplomatinėmis priemonėmis, taip ir karinėmis operacijomis periferijos šalyse. Dėl to jos net aukoja savo senus ir patikrintus sąjungininkus (žemiau mes panagrinėsime jų veiksmų logiką).

Mes galime tvirtai konstatuoti, kad vykdomą karą iš tiesų diktuoja ne išteklių trūkumas, rūpestis dėl ekologijos arba mitinis „demokratizavimo“ siekimas (šia kvailyste toliau tiki tik visai „užsispyrę“ piliečiai), o jo pagrindas išimtinai anglosaksų elito (pirmiausia, JAV ir Didžiosios Britanijos) imperinės ambicijos. Jie nenori susitaikyti su išslystančiu dominavimu, o todėl baisiai skuba.

Tokio skubėjimo priežastys daugeliui nėra akivaizdžios dėl daugumos ekspertų siauros specializacijos. Vieni analizuoja ekonomikos tendencijas, kiti politinius susidėliojimus, treti karinį potencialą, o todėl situaciją mato tik tam tikrame siaurame pjūvyje, nematydami viso paveikslo.

Man daug kuo pasisekė, kadangi aš galėjau suvesti daugelį analitinių ataskaitų iš įvairių sričių į vieną paveikslą. Be to, aš daug dirbau su anglų kalbos analitika, kurios iki manęs niekas į rusų kalbą nevertė (ir ji daugeliui mano kolegų buvo neprieinama).

Ir taip, priežasčių daug. Pirmiausia, ir tai labiausiai matoma, JAV vis toliau klimpsta į skolos duobę ir recesiją. Ir jų artimiausiu metu gali laukti defoltas, separatizmo augimas, etniniai konfliktai, masiniai neramumai ir net pilietinis karas (kas nors pasirinkimui arba viskas kartu).

Rusijos ir Ukrainos liberali žiniasklaida arba provakarietiški „ekspertai“ tokie, kaip Karasiovas ir Jermolajeva niekada mums nepapasakos apie beveik 46 milijonus amerikiečių, gyvenančių už maisto produktų talonus. Arba apie stipriausias separatistines nuotaikas kai kuriose valstijose. Arba apie kai kurių municipalitetų lokalius defoltus ir likusių biudžetų apverktiną padėtį. Arba apie viršijantį ribą nedarbą (oficialiai apie 10%, neoficialiai virš 16%). Arba apie dešimtis milijonų migrantų, kurie atvyko į JAV per paskutinius kelerius metus (iš kurių dauguma beveik nekalba anglų kalba). Arba apie patį didžiausią pasaulyje kalinių kalėjimuose procentą (liūdnai pagarsėjęs GULAG‘as net piko metais turėjo žymiai mažiau žmonių).

Kai aš pateikiu straipsnį ar vaizdo įrašą, padarytą pačių amerikiečių ir aprašau tikrą JAV reikalų padėtį, kai kurie piktinasi ir kaltina mane dėl „manipuliacijų“. Lyg aš turiu čia visą Holivudą ir pats visa tai filmuoju ir rašau (tai taip skiriasi nuo mūsų žiniasklaidos rodomo paveikslo). O juk paprastai aš nepateikiu ir šimtosios dalies visos medžiagos, kadangi bijau, kad jos nepriims dėl per didelio kontrasto...

Antra, JAV karinės mašinos būklė toli nuo idealios. Branduolinis potencialas nebuvo atnaujinamas dvidešimt metų (paskutiniai bandymai užfiksuoti 1992 metais) ir žymiai paseno arba apskritai išėjo iš rikiuotės (daugelis raketų ir užtaisų yra daugiau kaip 50 metų).

Garsias technologijas "Stealth" mato praktiškai visos šiuolaikinės aptikimo sistemos. Pagal JAV Karinio jūrų laivyno ataskaitą tik trečdalis laivyno yra pakankamoje karinėje būklėje (o pats laivynas buvo sumažintas iki rekordiškai mažo skaičiaus, 258 vėliavų)

Tam tikrose kitose srityse taip pat egzistuoja problemos. Pavyzdžiui, pagal kai kuriuos šaltinius, neseniai įvykęs naujausio bepiločio lėktuvo RQ-170 kritimas Irane buvo susijęs su tuo, kad Irano hakeriai perėmė jo valdymą. Kai kurie skaičiavimai leidžia daryti prielaidą, kad Kinijos „kibernetiniai kariai“ karo veiksmų atveju gali ne tik sugriauti visą internetą JAV teritorijoje, bet ir perimti bepiločių lėktuvų ir net JAV palydovų sistemos kontrolę.

Be to, dėl biudžeto problemų JAV Karinis jūrų laivynas atsisakė naujos kartos korvečių gaminimo, Karinės oro pajėgos sumažino bepiločių ir tradicinių karinių lėktuvų planuoto pirkimo skaičių, o karines pajėgas šiais metais metais planuojame sumažinti šiek tiek daugiau nei šimtu tūkstančių žmonių. Kaip matome, JAV karinė galia, nors ir išlieka pranašne už kitus, bet vis tik sparčiai mažėja.

Trečia, JAV galimybių langas susilpninti Kiniją be tiesioginės karinės konfrontacijos pakankamai greitai užsidarys. Ji palaipsniui persiorientuos į naujas rinkas, tame tarpe formuos didelę vidaus paklausą gaminamoms prekėms. Ir tai silpnins Kinijos priklausomybę nuo JAV ekonomikos, ir perspektyvoje leis jai visiškai atsisakyti nuo dolerio, kaip atsiskaitymo vieneto, naudojimo.

Be to, jeigu per praėjusius metus Kinijos priklausomybė nuo importuojamų energijos išteklių sudarė apie 30%, tai per artimiausius keletą metų ji pamažu mažės. Kinijoje atrasti didžiuliai skalūninių dujų ir naftos ištekliai (esant dabartiniam naudojimo lygiui pakanka 300 metų), ir kinai operatyviai įsisavina jų gavybos technologijas. O tai reiškia, kad greitai (maždaug 2018 metais, jeigu ne greičiau) Kinija nustos būti priklausoma nuo angliavandenilių, ir ją bus žymiai sunkiau kontroliuoti, kadangi nebus galima jai nutraukti šių išteklių tiekimo (kaip amerikiečiai planuoja padaryti užpuolę Iraną).

Vėlgi, neseniai į vandenį nuleistas pirmas Kinijos lėktuvnešis (kažkada nebaigtas statyti nupirktas iš Ukrainos), iki 2015 metų Kinija planuoja į vandenį nuleisti dar tris, o iki 2018 metų – dar tris. Taigi, Kinijos lėktuvnešių laivynas bus toks pat, kaip JAV, kuris dabar skaičiuoja 11 kovinių grupių lėktuvnešių (iš kurių dalis jau moraliai pasenusi).

Tai dar viena iš priežasčių, kuri JAV verčia skubėti, dažnai darant klaidas.

Yra du keliai, kaip išlaikyti hegemoniją – tai pralenkiant kitus, vystytis patiems arba neleisti vystytis (arba net sukelti dirbtinį degradavimą) visiems likusiems.

Akivaizdu, kad pirmas kelias JAV uždarytas, beje, iškart dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, valstybėjė įvyko didžiausia deindustrializacija, susijusi su gamybos perkėlimu į trečiojo pasaulio šalis, kur mažesni mokesčiai ir darbininkų darbo užmokestis.

Antra, JAV nėra reikalingos naujai industrializacijai infrastruktūros ir gamybos bazės. Kaip parodė vienas neseniai atliktas tyrimas, net didžiąją dalį elektronikos JAV karinei sistemai gamina Azija.

Bendrą JAV pramonės gamybos degradavimą puikiai iliustruoja faktas, kurį pateikia Polas Krugmanas (remdamasis Styvu Džobsu), kad JAV techniškai neįmanoma pradėti iPad gamybos, todėl praktiškai visi „Apple“ pajėgumai sutelkti Kinijoje.

Trečia, savo siekiu sukurti idealių vartotojų visuomenę, JAV faktiškai sunaikino savo švietimo sistemą. Ir šiandien jie paprasčiausiai neturi reikalingo naujai industrializacijai techninių specialistų skaičiaus (užtat yra dešimtys tūkstančių specialistų Afrikos etnografijai, o taip pat šimtai tūkstančių kitų taip pat „vertingų“ aukštųjų mokyklų absolventų – švietimo liberalizavimo produktas). Tai, kad amerikiečiai buki, pripažįsta ne tik jumoristas Zadornovas, bet ir JAV dominavimo apologetas Zbignevas Bžezinskis.

Šiandien didžioji dalis JAV intelektualų ir technikos specialistų – tai pirmosios kartos emigrantai iš buvusios TSRS, Indijos ir Kinijos. Be to, daugiausia gana specifiškai „riboti“, tas juos daro mažai pritaikomus industrializavimo poreikiams.

Todėl JAV žaidžia, statydamos ant visų likusių lygio pažeminimo, visuotinio debilizavimo ir chaotizavimo procesų pasaulyje. Šis žaidimas pats savaime (atmetus pasaulinio karo galimybę) kelia grėsmę žmonijos nusiritimu į naujus viduramžius.

1. Kvailinančių „švietimo“ sistemų diegimas, kuris nesuteikia pilnaverčių žinių, neformuoja kritiško mąstymo ir universalių žinių apie pasaulį.

2. Nemąstančio vartotojiško mąstymo tipo formavimas.

3. Produktyvaus mąstymo sunaikinimas, pakeičiant jį spekuliaciniu ir parazitiniu. Tame skaičiuje sudarymas tokių sąlygų, kai gamintojas gauna mažesnį pelną nei pardavėjas/ tarpininkas (su tuo ne kartą asmeniškai susidūriau, būdamas įvairios produkcijos gamintoju).

4. Nedirbančios neoliberalios ekonomikos teorijos, kaip vienintelės teisingos, įtvirtinimas (nors joje nėra nė vienos formulės, kuri būtų pritaikyta praktikoje arba patvirtinta faktais).

5. Siauros specializacijos, priklausomos, kolonijinio tipo gamybos (monokultūrinės, žemo technologinio lygio) įsiūlymas.

6. Ultra dešiniųjų, reakcinių, diktatorinių režimų palaikymas (arabų šeichų, monarchijų, atvirai fašistinių judėjimų ir islamo fundamentalizmo).

7. Kova už patentų ir „teisių“ apsaugą stabdo technologijų vystymąsi ir apriboja priėjimą prie informacijos.

8. Individualizmo ir egocentrizmo propaganda, kuri atveda į sociumo atomizaciją ir visuotinį gimstamumo sumažėjimą.

9. Gėjų, pedofilų ir kitų iškrypėlių teisių gynimas, kuris išeina už visų proto ribų.

Atskirai norėčiau sustoti ties tokiu liberalios ideologijos aspektu, kaip reguliavimo panaikinimas. Būtent didžiulis ir neapgalvotas reguliavimo panaikinimas, vykdomas fanatiškų Ainos Rendos (Ayn Rand) ir Miltono Frydmano (Milton Friedman) pasekėjų, atvedė prie dabartinės apverktinos kaip JAV, taip ir Europos Sąjungos valstybių padėties.

Paprastas faktas: didžiausią pramonės išsivystymą pasiekė valstybės, turinčios stiprų valstybinį reguliavimą – Japonija po Antrojo pasaulinio karo, TSRS industrializacijos laikotarpiu, JAV Ruzvelto laikais, Vokietija su jos „socialine rinkos ekonomika“, Švedija, Norvegija, Suomija ir daugelis kitų.

Kinija, kuri visiškai laikosi šios tendencijos, pradėjo vytis JAV dėl savo stipriausio valstybinio kapitalizmo, o JAV pradėjo gauti krizę po krizės dėl spartaus reguliavimo naikinimo diegimo (kaip ir Japonija 1975 metais).

Tačiau, apskritai, tą strategiją JAV isteblišmentas vykdė jau seniai, o paskutiniai įvykiai juos privertė pereiti prie iš esmės daug griežtesnės regresyvios politikos fazės.

Pirmąja kryptimi tapo „reitingų karas“, nukreiptas prieš atskiras euro zonos valstybes ir ES, kaip visumą. Pagrindinis šio karo tikslas buvo destabilizuoti „eurą“, kad kapitalas nesistengtų „išeiti iš dolerio“ į kitas valiutas.

Be to, buvo keliamas tikslas susilpninti europinę integraciją, kadangi per daug stipri Europa (ir pirmiausia, Vokietija) gali tapti JAV konkurente kovoje už pasaulinę hegemoniją. O silpna Europa lieka valdoma ir paklusni. Todėl JAV aktyviai „žudo“ savo silpnus NATO konkurentus.

Antra kryptis – tai Kinijai apriboti prieigą prie Afrikos išteklių (geležies rūdos, naftos, deimantų ir t.t.). Būtent dėl to buvo organizuotas „arabų pavasaris“ (o ir priežastys pasipiktinimui buvo, bet be išorės iniciatyvos galėjo dar ilgai rusenti, kaip tas vyksta Ukrainoje), kurio metu įvyko kelių režimų pakeitimas, keletas nedidelių karų ir net buvo sukurta nauja valstybė – Pietų Sudanas. Bet kinai nepasiduoda ir kai kuriose vietose apžaidžia amerikiečius ir jų sąjungininkus, finansuodami alternatyvias jėgas ir nupirkdami vietinius vadus.

Trečia kryptis – bandymas Kiniją apsupti jai priešiškomis valstybėmis, o taip pat stimuliuoti vidaus neramumus ir separatizmą. Būtent todėl Obama ir Klintonas beveik pusę metų skraidė po visas Azijos valstybes, visaip bandydami sugriauti jų santykius su Kinija. Tačiau, beveik nesėkmingai, kadangi daugelyje šių valstybių Kinija jau įgyvendimo savo „Maršalo plano“ analogą, padariusi jų ekonomikas glaudžiai susijusias su Kinijos, o taip pat sėkmingai vystydama vietos infrastruktūrą.

Ketvirta kryptis – tai pasaulio naftos gavybos kontrolės nustatymas, pirmiausia Persijos įlankos rajone ir Arabijos pusiasalyje. Tokiu būdu, iškart nužudomi trys kiškiai: užkertamas kelias Kinijos prieigai prie angliavandenilių, JAV nustato energijos išteklių tiekimo į Europą kontrolę, o taip pat (karo su Iranu atveju) smarkiai kyla naftos kainos, suduodamos papildomą smūgį Europai ir JAV ekonomiką darydamos konkurencingesne (kadangi ji daug mažiau priklauso nuo tiekimo iš Persijos įlankos).

Pagal tokią pasaulinę dėlionę Libija paprasčiausiai buvo repeticija (be to, Kadafis buvo per daug savarankiškas, statė požemines upes, bandė įvesti auksinį dinarą ir suvienyti Afrikos valstybes prieš imperializmą). O tikras tikslas yra Iranas.

Tačiau ant kelio į Iraną stovi Sirija, kurioje greito vyriausybės pakeitimo planai žlugo dėl to, kad Asadą labai palaiko gyventojai ir kariuomenė. „Sirijos laisvoje kariuomenėje“ paprasčiausiai beveik nėra kam kariauti, išskyrus neskaitlingus ir neiniciatyvius perbėgėlius ir užsienio samdinius.

„Arabų pavasario“ technologijos nesėkmė Sirijoje JAV verčia pereiti prie tiesioginės karinės agresijos (apie ką jau smulkiai rašiau). Bet JTO ST sankcijos, kuri pateisintų dar vieną „neskraidymo zonos įvedimą“, jos negavo, kadangi Kinija ir Rusija pasinaudojo veto teise. O rezoliucija praėjusi per Generalinę Asamblėją, turi tik rekomendacinį pobūdį.

Beje, JAV Valstybės departamentas vis mažiau rūpinasi savo veido išsaugojimu. Kažkuriuo momentu jie gali nustoti jaudintis dėl teisėtumo regimybės išlaikymo (daugkartiniai JTO Chartijos pažeidimai iš jų pusės praeityje akivaizdus to patvirtinimas).

Labiausiai šioje situacijoje man nesuprantama – kodėl Europos lyderiai nesupranta, kad destabilizavimas (ir galimas karas) Sirijoje ir Irane smogs pirmiausia jų valstybėms? Ir kodėl jie nesupranta, kad JAV prieš juos vykdo agresyvų ekonominį karą? O jeigu supranta, tai kodėl adekvačiai nereaguoja, toliau palaiko JAV iniciatyvas, nukreiptas prieš arabų pasaulį (ir, atitinkamai, prieš Europą)?

Aš turiu tik dvi versijas. Pirma, daugelis Europos lyderių (iš tiesų ir Arabų lygos valstybių lyderiai) yra tik valdomos marionetės. Ne veltui, pavyzdžiui, Nikolą Sarkozy vadina „amerikiečių berniuku“. Antra, jie yra viršnacionalinio „elito“ dalis, ir jų pačių valstybių interesai nedomina (jiems svarbiau bankų ir finansų elito korporaciniai interesai). Tarp dviejų versijų nėra esminio principinio skirtumo.

Žinoma, Vakarų elitas, nenorintis atsisakyti nuo neoliberalios doktrinos, bus priverstas tęsti karus dėl išteklių kontrolės. Tai sukuria praktiškai neišvengiamus tris karus: karą prieš Siriją ir Iraną, karą prieš Rusiją ir karą prieš Kiniją.

Dėl ko aš iš dalies nesutinku su Romanenku, tai tik dėl to, kad tam tikroje iš galimų dėlionių Ukraina gali išvengti dalyvavimo busimuose konfliktuose. Ji jau įtraukta, ir turi nuostolių.

Pirmiausia, mes prarandame rinkas. Egiptas, Libija, Sirija, Iranas – mes jau praradome keletą milijardų dolerių prekių apyvartos, ir prarasime dar daugiau.

Antra, mes prarandame galimybę gauti priėjimą prie Irano naftos (o artimiausioje perspektyvoje ir apskritai prie Artimųjų Rytų).

Trečia, įšaldydami operacijas su Irano bankais, kaip tai neseniai padarė Ukrainos Nacionalinis bankas, vadovaujamas Arbuzovo, mes faktiškai priimame vieną iš busimo konflikto pusių, tai gali sukelti neprognozuojamas pasekmes. Ir tegul paskui ponas Arbuzovas ir kiti aukšti pareigūnai džihado kariams pasakoja, kad „mes ne tai turėjome omenyje“, jeigu suspės.

Ir, galiausiai, ketvirta, nepriklausomai nuo to, kurioje pusėje bus Rusija, vėlesnis karas prieš Rusiją vis tiek neišvengiamas. Žmogėdrų logika nežino sąvokos „sąjungininkas“, ką galima matyti pagal pavyzdį, kaip JAV skandina ES valstybes – savo NATO sąjungininkes. Ir sprendžiant pagal Rusijos vadovybės veiksmus, ten tai jau pradeda suprasti.

O jeigu bus karas su Rusija, tai iš pradžių destabilizuos valstybes išilgai jos sienų – Baltijos valstybes, Gruziją, Azerbaidžianą, Armėniją, Kazachstaną, Turkmenistaną ir, žinoma, Ukrainą.

Aleksandr Rožders
Šaltinis: Hvylya

Kalbininkai, kalbainiai, kognitomanija ir matematiniai troliai

Šito straipsnio nerekomenduoju skaityti matematiniams troliams ar kitiems iš tipų, kurie aiškina, jog “ta kompiuterinė ir matematinė logika tinka kalbai” ar “matematikų pajautimas yra svarbesnis nei kalbainių, nes jie profesionalai”. Tokiems tipams niekas jau nepadės, todėl jiems čia skaityt ir nereikia. Nes kai žmonės pasakoja, kad matematinės neapibrėžtumo taisyklės tinka kalbai, tai čia telieka pasakyt, kad tokie žmonės tinka nebent diskusijoms, kadangi kognitomanija su kritika ir diskutavimu yra suderinama. Ir ypač jiems yra vieta tokiose temose, kur kalba yra apie mokslo santykį su pseudomokslinėmis teorijomis.

Žodžiu, reikalas yra labai paprastas, gilinantis į Kurt Godel nepilnumo teoremas, kurias anksčiau nekabindavau, kalbėdamas apie kalbą. Nekalbėsiu apie visokias Allan Turing mašinų pakankamumo idėjas. Viskas yra tiesiog vaikiškai primityvu. Ir aš jums tai parodysiu.

Istorija

Po J. Stalino mirties prasidėjusio atšilimo laikotarpiu lietuvių kultūra plėtojosi idėjinių ir dorovinių kompromisų pagrindu. Kultūroje, kuri buvo bene vienintelis tautos saviraiškos būdas, pynėsi savarankiškumo siekiai, kartu kultūra buvo svarbi okupacinio režimo dekoracija. Didesni kultūros pokyčiai prasidėjo šešto dešimtmečio viduryje, kai imta palankiau vertinti kūrybinį palikimą. Lietuvoje daugėjo pareigūnų lietuvių, ėmė rastis patriotizmo tendencijų, bet buvo išsaugota kultūros administracinės priežiūros sistema. Kūrybines organizacijas prižiūrėjo KGB, visi leidiniai buvo cenzūruojami. Bandymai siekti kultūrinės autonomijos valdžiai kėlė nerimą, todėl po 1956 m. Vengrijos revoliucijos ir 1956 m. Poznanės darbininkų sukilimo LKP vadovybė leido suprasti, kad kultūros kontrolės sistema iš esmės nesikeis. Partinė nomenklatūra vadovavo kūrybinių organizacijų veiklai, kišosi į kūrybą, bet Lietuvos mokslininkai, ypač lituanistai, rašytojai, menininkai, kompozitoriai, architektai ir kiti kultūros kūrėjai, neperžengdami sovietinės sistemos nustatomų ribų, siekė turtinti tautinę kultūrą, puoselėti ir ginti lietuvių kalbą.

Filologijos mokslų daktaras Jurijus Lotmanas (1922-1993)

Semiotikos ištakos

Sovietmečiu semiotika buvo mokslas, kuris sugebėjo prasiskverbti pro geležinę uždangą. Be to, plėtota Sovietų Sąjungos teritorijoje J. Lotmano semiotika turėjo stiprų pagrindą. „Ji išaugo iš rusų formalizmo, iš Ferdinando de Saussure‘o darbų. Semiotika Sovietų Sąjungoje kūrė savo sudėtingą kalbą, kuri cenzoriams ne visada buvo suprantama“, – pažymi K. Nastopka. Jis taip pat pabrėžia, kad nors J. Lotmanas nebuvo išleidžiamas į mokslines konferencijas užsienyje, jis palaikė glaudžius ryšius su Vakarų Europos semiotikais, susirašinėjo su U. Eco ir A. J. Greimu. Kitaip kalbant, semiotika niekada nepripažino ribų ir sienų, tad net kalbėti apie J. Lotmano semiotiką kaip apie „sovietinę semiotiką“ nėra teisinga. „Ji buvo „sovietinė“ tik dėl tos epochos. Savo dvasia ji buvo antisovietinė, nes semiotika kaip tik tikėjo, kad yra daug „kalbų“, kurias galima ir verta aprašyti. Sovietinė ideologija manė, jog yra tik viena teisinga „kalba“ – jos „ideologijos kalba“. Analizuodama įvairias „kalbas“ semiotika sprogdino tą ideologija iš vidaus“, – yra įsitikinęs K. Nastopka.

Jurijaus Lotmano mokslinės teorijos pasiekė ir Lietuvą. 1966 m. Tomas Venclova dalyvavo semiotikų vasaros mokykloje Kaariku (netoli Tartu), o 1967 m. pavasarį profesoriaus Jurijaus Lotmano paprašytas skaitė Lietuvių literatūros kursą Tartu universitete. 1966 m. T. Venclova Vilniaus universitete įsteigė semiotikų būrelį. Lietuvių autorių tekstus pirmasis aprašė taikydamas struktūrinės analizės principus (str. „Erdvė ir laikas K. Donelaičio Metuose“; „Pastabos apie J. Baltrušaičio poetiką“). T. Vencovai emigravus 1977 m. , Vilniaus universiteto semiotikų būreliui ėmė vadovauti Kęstutis Nastopka.

Umberto Eko – italų kalbotyrininkas, rašytojas, filosofas.
Pagarsėjo kaip vienas žymiausių XX a. moderniosios kalbotyros (semiotikos) atstovų,
parašė šia tema kelias dešimtis darbų.

Umberto Eco apie semiotiką

Arnis Rytupis. Jeigu semiotika, Jūsų manymu, yra tam tikras požiūris į daiktus, tai ar yra kas nors, ko, pasitelkus šį požiūrį, pamatyti neįmanoma?

Umberto Eco. Taip, daug ko. Savo knygoje „Skaitytojo vaidmuo“ rašiau, kad, kalbant semiotiškai, mūsų nedomina autoriaus ketinimai, mus domina, ką sako tekstas. Nesvarbu, ką autorius norėjo pasakyti. Man sakoma: skaitant Rimbaud, reikia atsižvelgti į jo homoseksualumą, kitaip jo poezijos nesuprasi. Turiu du atsakymus: arba jo homoseksualumas matyti pačiame tekste, ir tada tai tekstualumo problema, arba ne, o tada tai – pas­kalos.

Ar, vadovaujantis semiotine pasaulėžiūra, įmanoma pažvelgti į pasaulį kaip į visatą?

Umberto Eco. Tai metafizinė problema. Semiotika gali padėti analizuoti filosofijos kalbą ir kritikuoti metafizinį santykį arba jo nekritikuoti. Manau, kad I. Kantas, nusprendęs, jog priežasties sąvokos neįmanoma pritaikyti pasauliui, kaip visumai, arba pasaulio pradžiai, atliko puikią semiotinę analizę. Teigdamas, jog mums būtina turėti laisvės vaizdinį, kaip praktiškojo proto atraminį postulatą, jis ir tada sėkmingai semiotiškai analizavo. Bet...

Atleiskit, nesupratau: tai buvo sėkminga ar nesėkminga semiotinė analizė?

Umberto Eco. Ji sėkminga, nes Kantas pasakė: kad būtų įmanu elgtis moraliai, privalau susikurti tam tikrą pasaulio vaizdinį, aš turiu būti tikras dėl savo vaizdinio. Įsitikinimą ir prielaidą galima apžvelgti semiotiškai, nes tuo būdu pasauliui suteikiame prasmę. Taigi pats pasaulis, tikėtina, nėra semiotinė problema, bet semiotinė problema yra būdas, kuriuo jį įprasminame.

Semantika. Struktūrinis ir kognityvinis požiūriai į reikšmę

„Kalbos mokėjimas reiškia žinojimą, kaip sukurti ir suprasti sakinius, perteikiančius tam tikrą reikšmę. Tam, kad kalba atliktų savo komunikacinę funkciją, žodžiai ar sakiniai (gali būti ir tekstas) turi perduoti tam tikrą žinią (pranešimą). Bendrąja prasme toks žodžių, sakinių ar teksto dalių pranešimas, arba turinys vadinamas reikšme. Mokslas, tiriantis reikšmę arba reikšmės kitimus yra vadinamas semantika ir tiria morfemų, žodžių, žodžių junginių (frazių), sakinių ir diskurso reikšmę, kuri pastaruoju metu suvokiama per kalbos ir mąstymo ryšį. Žodžio reikšmės tyrimas priklauso nuo požiūrio į reikšmę. Lietuvoje ilgą laiką vyravo struktūrinis požiūris  į reikšmę,  kada  analizuojami sintagminiai  ir paradigminiai žodžių tarpusavio santykiai ir  jais perteikiama reikšmė, tačiau pastaruoju metu pereinama prie kognityvinio požiūrio į reikšmę, kada žodžio reikšmė tiriama per kalbos ir mąstymo ryšį. Tačiau struktūrinis ir kognityvinis požiūriai į reikšmę yra retai siejami ir derinami vienas su kitu“ - Dainora Maumevičienė.

Koknitomanija sergantis susirekšminęs žiūrkėnas

Turi būti kintamasis arba skaičius

Matematiniai tekstai yra dvikalbiai: jie parašyti įprasta kalba išplėsta matematine terminija, su dalimis, parašyti matematine simbolika, pvz., Tiesinė lygtis užrašoma taip: ax + by + c = 0

http://conorneill.com/2011/10/10/human-stupidity-can-we-reduce-stupid-action

Pradžia yra parašyta įprasta kalba naudojant jos fonemas ir laikantis jos gramatikos. Pabaiga parašyta naudojant matematines koncepcijas. Šių ženklų "gramatika" visiškai skiriasi nuo įprastos kalbos gramatikos. Ji yra specialiai sukonstruota tam tikslui. Matematinės kalbos žinojimas yra jos gramatikos supratimas. Tiesa, neabejotinai, matematikoje naudojami ir kiti atvaizdavimo būdai, pvz., brėžiniai, grafikai ir schemos – tačiau tai čia nebus aptariama.

Matematinės kalbos dvikalbiškumas buvo labai svarbus Vitgeinšteino matematinėje filosofijoje:

… tai, kas priversta išnykti (dėl pagrindų kritikos) yra pavadinimai ir nurodymai, naudojami atliekant skaičiavimus; tai noriu pavadinti proza. Labai svarbu kaip įmanoma griežčiau atskirti skaičiavimą ir tą prozos tipą. Čia terminu "skaičiavimai" Vitgeinšteinas išreiškė tiek aritmetiką, tiek algebrą.

"1+1=2" yra teisingas teiginys, "1+1=3" – klaidingas, o "1+1=+%" – netgi ne teiginys, nes yra beprasmis. Pirmi du laikosi matematinės "gramatikos" taisyklių, o trečiasis – ne. Jis tėra ženklų seka. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad toji "gramatika" yra intuityviai aiški ir nelengva pasakyti, kurios taisyklės ta išraiška netenkina. Reiktų įvesti taisyklę, panašią į šią: "Abiejose lygybės pusėse turi būti kintamasis arba skaičius".

Panaši situacija įprastinėje kalboje. Galime sakyti: "Varlė turi keturias kojas", arba "Varlė turi tris kojas", o taip pat "Varlė kojas". Pirmas teiginys teisingas, antras klaidingas, o trečias beprasmis. Tačiau pastebėkime, kad pirmųjų dviejų sakinių teisingumo negalima nustatyti iš pačios kalbos. Tam reikia žinoti biologiją. Kalba neturi turinio teisingumo nustatymo priemonių. Taipogi, kalbos taisyklės yra apibrėžtos ir "Varlė kojas" nėra taisyklingas sakinys, nes nėra tarinio. Net jei kalboje nėra apibrėžtų tokių taisyklių, jas galėtų suformuluoti bet kuris, gerai žinantis kalbą.

Galima kalbėti apie "prastą" matematinę kalbą ir "gerą" matematinę kalbą. Abiem atvejais jos tenkina matematinių taisykles, tačiau "gera" matematinė kalba potekstėje turi "kalbos kultūrą" ir konteksto jutimą. Pavyzdžiui, laikoma, kad užrašas "ax + by + c = 0" yra "geresnis" nei "xa + yb + z = 0". Taip pat palaikysite, kad skliaustai išraiškose "f(x+h)" ir a(b+c) turi skirtingas prasmes, net nežinodami kokiame kontekste jos naudojamos. Ir netgi galima atpažinti matematinės kalbos "dialektus" - nežymius skirtumus naudojant simbolius ir taisykles.

Matematinė kalba turi simbolius, kurie pagrįsti koncepcijomis, kaip ir kinų abėcėlėje, o ne fonemomis. Todėl jie gali būti "tariami" skirtingai, tačiau užrašomi vienodai. Ir nėra poreikio "versti" tuos simbolius.

Ankstesniame lygties pavyzdyje ax + by + c = 0 dauguma matematikų x ir y laikys kintamaisiais, o a, b ir c konstantomis, o mintyse susiformuos tiesės vaizdas. Tai nėra pačioje lygtyje – geometrinė interpretacija yra "matematinio turinio" pavyzdys. Tačiau galite lygtį įsivaizduoti ir kaip santykį tarp skaičių. Tokia turinio koncepcija yra priklausoma nuo kultūros ir, dažnokai, asmeninė. Ją nelengva formalizuoti ar apibrėžti, nes aprašai nėra formulės.

Neužbaigtumas

Pagal Godelio neužbaigtumo teoremą, atitinkama oficiali teorija, į kuria įeina pirmojo lygmens natūralių skaičių teorija (turinti tam tikras "tinkamas aksiomas"), apima teisingus teiginius, kurių neįmanoma įrodyti. Tokiais atvejais, gali nepavykti įrodyti automatizavimo teoremos, kol bus atliekama patikra. Nepaisant šių teorinių apribojimų, praktikoje teoremos įrodymas gali išspręsti daugelį sudėtingų problemų, netgi ir šių, paremtų neišsprendžiama logika.

Susijusios problemos

Paprastesnė, tačiau susijusi problema yra įrodymų patikrinimas, kai teoremos įrodymas yra pripažįstamas svariu. Šiuo atveju paprastai reikalaujama, kad kiekvieno įrodymo pakopa būtų patikrinama pagal primityvią rekursyvinę funkciją, todėl problema yra visada išsprendžiama. Interaktyvios teoremos įrodymas reikalauja, kad žmogus pateiktų užuominų sistemai. Priklausomai nuo automatizavimo lygio, patikra gali būti iš esmės sutrumpinta iki įrodymo tikrinimo, kai vartotojas pateikia įrodymą formaliu būdu arba svarbių įrodymų užduotys atliekamos automatiškai. Interaktyvus įrodymas naudojamas įvairioms užduotims atlikti, tačiau daugelis automatinių sistemų įrodė daugybę įdomių ir sunkių teoremų, įskaitant keletą tokių, kurių matematikams ilgą laiką nepavyko įrodyti. Tačiau, tokie atvejai yra pavieniai, o sprendžiant sunkias problemas dažniausiai reikia patyrusio vartotojo. 

Kitas skirtumas yra tarp teoremos įrodymo ir kitų metodikų, kuriose procesas yra laikomas teoremos įrodymu jei jis susideda iš tradicinio įrodymo, pradedant aksiomomis ir pateikiant naujos išvados žingsnius naudojantis išvados taisyklėmis.

Kiti patikros metodai

Kiti metodai apima modelio tikrinimą, kuris yra ekvivalentiškas daugelio galimų padėčių išvardijimui jėgos metodu (nors realaus modelio įgyvendinimo patikrinimas reikalauja didesnio sumanumo ir taip paprastai nesutrumpinamas iki jėgos metodo). Yra mišrių teoremos įrodymo sistemų, kurios naudoja modelio patikrinimą kaip išvados darymo taisyklę. Taip pat yra programų, kurios buvo sukurtos tam tikrų teoremų įrodymui. Jos pateikia įrodymą (dažnai neformalų), kuris parodo, kad programai gavus tam tikrą rezultatą, teorema yra teisinga. Geras tokios programos darbo pavyzdys yra mašininis keturių spalvų teoremos įrodymas, kuris buvo labai prieštaringas kaip ir pirmasis pasiektas matematinis įrodymas. Jo žmonėms buvo iš esmės neįmanoma patvirtinti dėl milžiniškų programos atliktų skaičiavimų (tokie įrodymai vadinami netiriamais).

Nauda, kaip iš ožio gauti pieno

Tirdamas žaidimo kategoriją, L. Vitgenšteinas pastebėjo, kad vienas žaidimas (kategorijos narys) turi vieną arba kelis panašumus su vienu ar daugiau tos kategorijos narių.

Pavyzdžiui, krepšiniui ar futbolui galima priskirti požymį komandinis žaidimas, tačiau smiginis paprastai žaidžiamas individualiai. Visiems minėtiems žaidimams būdinga noras laimėti, jei rungtyniaujama, tačiau jei smiginį namuose vaikas žaidžia vienas, laukdamas tėvų, tai laimėjimo požymis nėra būdingas. Žaidimo kategorijai priskiriami visi galimi požymiai nėra būdingi visiems kategorijos nariams. Mokslininkas taip pat pastebėjo, kad kategorijos ribos nėra aiškiai apibrėžtos ir fiksuotos, kaip teigia klasikinė teorija, bet gali būti lengvai praplėstos kategorijai priskiriant naujus narius, pavyzdžiui, vaizdo žaidimus (Wittgenstein, 1958, p.51).

Toliau tirdamas kategorijų struktūrą ir aprašydamas skaičiaus kategoriją, L. Vitgenšteinas nustatė, kad tam tikri kategorijos nariai, priklausomai nuo gerų ar blogų kategorijos narių pavyzdžių, yra centriniai, o kiti – ne (periferiniai). Taip mokslininkas paneigė klasikinės teorijos teiginį apie vienodą kategorijos narių statusą. Jis rašo, kad, išgirdę žodį skaičius, pirmiausia pagalvosime apie bet kokį sveiką skaičių (pvz., 1, 2), o tik vėliau apie dešimtainius, kartotinius ir kitus skaičius. Vadinasi, sveikieji skaičiai (1, 2, 3) yra geresni kategorijos skaičius nariai nei dešimtainės trupmenos (Wittgenstein, 1958).

Vėliau L. Vitgenšteino pasiūlytą šeimos panašumo principą bei geriausius ir blogiausius kategorijos narių pavyzdžius pritaikė Dž. L. Ostinas (Austin, 1940–1961). Filosofas tyrė žodžių reikšmę norėdamas išsiaiškinti, kas yra žodžio reikšmė (angl. the meaning of a word) ir kodėl skirtingiems daiktams pritaikome tuos pačius pavadinimus. Tyrimų metu Dž. L. Ostinas pritaikė šeimos panašumą žodžio reikšmei (angl. sense), kai kiekviena reikšmė priklauso kategorijai ir yra kategorijos narė. Vienos reikšmės yra centrinės, kitos – periferinės (Austin, 1961, pp.55-76).

Goldbacho teiginys teigia, kad bet kuris lyginis skaičius, didesnis nei 2, gali būti išreikštas dviejų pirminių skaičių suma (40=23+17; 42=37+5; 44=31+13 ir t.t.). Bet kuris gali lengvai patikrinti, kad tai teisinga bet kuriam lyginiam skaičiui, mažesniam už 100, o superkompiuteriai patikrino tai ir labai dideliems skaičiams. Tačiau dar nė vienam nepavyko įrodyti, kad tai galioja kiekvienam lyginiam skaičiui. Beje, ar hipotezė teisinga, ar klaidinga, jokios tiesioginės naudos iš to nebūtų niekam. Pats įdomumas yra problemos išsprendimas, o ne rezultatas.

Aibė, neturinti nė vieno elemento, – tuščia aibė

Aibių teorijos kūrėju laikomas vokiečių matematikas Georgas Kantoras (Georg Cantor), kurio darbai 1874 – 1884 metais ir suformavo taip vadinamą intuityviąją aibių teoriją.

Aibė S (pagal Kantorą) yra rinkinys bet kurios prigimties apibrėžtų, besiskiriančių tarpusavyje objektų, kuriuos mūsų intuicija ar intelektas suvokia, kaip vieningą visumą. Tie objektai vadinami aibės S elementais arba nariais.

Aibė – tai pirminė sąvoka. Ja remiasi visos kitos tiek matematikos, tiek ir logikos sąvokos. Aibės, paprastai, žymimos didžiosiomis raidėmis A, E, N, X, Y, … Konkretūs aibės elementai žymimi mažosiomis raidėmis a, b, c, o bet kurie aibės elementai – kintamųjų simboliais x, y, z.

Aibė X su elementais: x1, x2, x3, žymima:

X = { x1, x2, x3}, arba X = {xi} arba {xi}.

Elemento x priklausymą aibei A nusako elemento priklausomumo aibei santykis:

x∈A.

Jeigu elementas x nepriklauso aibei A, tai toks jų santykis bus nusakomas užrašu:

x∉A.

Užrašas

x1, x2, … , xn, ∈ A

sutrumpintai reiškia: x1∈A, x2∈A, …, xn∈A.

Pvz.: jei sutrumpintai pažymėsime augalus: d – dilgėlė, a – ąžuolas, p – pienė, b – beržas, tai augalų aibė bus simboliškai užrašoma: A = {d, a, p, b}. Augalų aibė gali būti užrašyta ir bendresniu pavidalu, nenaudojant konkrečių augalų simbolių, o pasitelkiant bet kurio augalo xi simbolį.

Žymėsime: A = { xi } – augalų aibė.

Dvi aibės X ir Y laikomos lygiomis, jeigu jos sudarytos iš tų pačių elementų: Tai užrašoma

X = Y,
o aibių nelygybė užrašoma

X ≠ Y

Pvz.: Aibės {3, 4, 5} = {4, 3, 5}, {3, 4, 5} = {4, 3, 3 5, 5}, lygios, o {{1, 6}, {6, 9}} ≠ {1, 6, 9} nelygios.

Aibė, neturinti nė vieno elemento, – tuščia aibė. Ji žymima ∅, arba {}. Pažymėtina, kad ∅ ≠ {0} ≠ {∅}, o taip pat 0∉{∅} ir bet kuriam x, x∉{∅}.

Trajektorinio baigtinumo paieškos

Kalba, tikina George‘as Steineris, neturi koncepcinio ar trajektorinio baigtinumo, todėl galima pasakyti ir parašyti bet ką apie bet ką ir „ničniekas – o juk ši banalybė tiesiog svaiginama – neužsmaugia mums balso stygų, ničniekas neišsiderina leksikoje ar sintaksėje, idant sutrukdytų tvirtinti <...>, kad Mozartas negalėjo sukurti nė vienos vykusios melodijos arba kad Cezanne‘as buvo terlius. <...> Estetikos suvokime nesama jokio Archimedo taško anapus diskurso. Viso kalbėjimo šaknys yra kalbėjimas (ne skaičiavimas – aut. pastaba).“ O aš vis dar nerandu argumentų, įtikinančių, kad tiesmukas ir vienareikšmis teksto, įvykio, elgesio supratimas, nenoras gilintis į pranešimo visumą yra teisingas.

Nepritariu tiems, kurie iš vieno žodžio tariasi perpratę visą kontekstą, iš poelgio – asmenybę. Patraukliau, kai panašios jausenos interpretuotojai apie tą patį prabyla kitaip, kliudo skirtingus aspektus, pastebi skirtingus momentus, pripažįsta klydę - tai liudija laisvę, „kitoniškumą“, gyvybę. Tuo tarpu žmogus, kuris neabejoja, įsivaizduoja esąs pilnas kalbos, „baigtinis“ – kurio nereikia papildyti ar jam pasipildyti – atrodo įtartinas.

Interpretavimo metodų praraja

Joks interpretavimo metodas neįveikė prarajos, kurios vienoje pusėje yra lingvistinė analizė ir deramai apibrėžta lingvistinė teorija, o kitoje – suvokimo procesas. Jokiam formalizavimui ar genetiniam aprašymui nepavyko nedviprasmiškai ir įrodomai susieti atskirų fonetinių-leksinių-sintaksinių sakinio komponentų su sakinio prasme, jo gyvenimais (semantine visuma)“, – oponuoja semiotikos siekiams vienas kvalifikuočiausių jos kritikų - filosofas, rašytojas, literatūros ir kultūros istorikas, Oksfordo, Kembridžo, Harvardo universitetų dėstytojas George'as Steineris.

Baigtinė prasmė

Asmeniškai man nerūpi surasti baigtinę prasmę, galutinę versiją, padėti tašką. „Reikšmių žaidimuose laimėtojų nebūna“, – tikina G. Steineris. Tad ar ne svarbiau talentingai perskaityti, įdomiai pasakyti, neįprastai perteikti? Argi nėra klaidinga reikalauti įrodyti: kad galvoji, kad myli, kad nenori įžeisti? Ar protinga visam gyvenimui „susivaržyti“ vienu požiūriu? Juk laimingesnis tas, kuris žino, kad nieko nežino, nei dieną naktį svylantis ant savo įsitikinimų laužo...

Matematika geriau nei arbūzai

Matematika ir logika

Moksliniai metodai. Matematika.

Pratęsiant moterų temą

Pratęsiant moterų temą by Rokiškis Rabinovičius 

Kognitomanija sergantis matematikas