2013 m. lapkričio 25 d., pirmadienis
Dangus griūva
Vieną sykį katinas išėjo iš namų pasipeliaut. landžiojo landžiojo po kopūstų daržą, tiktai piept jam ant uodegos galo kopūsto lapas ir užkrito. Persigandęs katinas pamanė: „Dabar tai jau tikrai dangus griūva!" Ir pasileido bėgt.
Bėga, spiria, kiek tik kojos leidžia, ir susitinka kiškį.
- Kiški tiški, bėkim - dangus griūva!
- Kas tau sakė?
- Man ant uodegos galo užgriuvo!
Kiškis persigandęs bėga drauge. Susitinka lapę. Kiškis šaukia:
- Lape snape, bėkim - dangus griūva!
- Kas tau sakė?
- Katins patins.
- Katin patin, kas tau sakė?
- Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!
Ir lapė persigandusi bėga drauge. Susitinka vilką. Lapė šaukia:
- Vilke pilke, bėkim - dangus griūva!
- Kas tau sakė?
- Kiškis tiškis.
- Kiški tiški, kas tau sakė?
- Katins patins.
- Katin patin, kas tau sakė?
- Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!
Ir vilkas persigandęs bėga drauge. Susitinka mešką. Vilkas šaukia:
- Meška pleška, bėkim - dangus griūva!
- Kas tau sakė? Lapė snape.
- Lape snape, kas tau sakė?
- Kiškis tiškis.
- Kiški tiški, kas tau sakė?
- Katins patins.
- Katin patin, kas tau sakė?
- Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!
- Papasakok, kaip buvo? - klausia meška.
- Ogi man per kopūstų lysvę beeinant kažin kas ūžt ant uodegos galo ir užgriuvo!
- Ar didelis?
- Kaip gaidžio sparnas.
- Ei tu, paikuti, - sako meška, - juk tai tiktai buvo kopūsto lapas. Grįžkite visi namo.
- O gal ir teisybė, - tarė katinas. - Tai dabar be baimės galėsime sugrįžti.
Ir parbėgo visi namo.
2013 m. lapkričio 20 d., trečiadienis
Saulius Šaltenis “Kalės vaikai”
Šiandien googliuje pažiūrėjau į logotipą:
Sudomino. Nuėjau vikipedijon - pasirodo minimas Selma Ottilia Lovisa Lagerlöf gimtadienis.
Lagerlöf debiutavo 1891 m. su romanu „Sakmė apie Gestą Berlingą“, kuriame parodė savo neišsenkamus fantazijos turtus. Šis romanas pelnė jai pasaulinę šlovę. Vėliau parašytoje romanų trilogijoje meniškai persipina padavimų ir sakmių tradicijos su realistiniais dvarininkų ir valstiečių gyvenimo vaizdais. Rašytoja iki gyvenimo pabaigos liko romantikė, humanistė, kovotoja už aukštuosius žmogaus idealus.
Romanai: „Sakmė apie Gestą Berlingą“ (1891), „Jeruzalė“ (1901), „Liljekrūnos namai“ (1911), „Portugalijos karalius“ (1914), trilogija 1. „Liovenšioldų žiedas“, 2. „Šarlota Liovenšiold“, 3. „Ana Sverd“ (1925).
Knygos vaikams: „Stebuklingosios Nilso kelionės“ (1906).
Prisiminiau, kad vaikystėje skaičiau knygą „Sakmė apie Gestą Berlingą“ ir neįtikėtinai patiko. Pajaučiau, kažkokią tikrą romatiką. Pagalvojau, gal yra šio romano ekranizacija ir nusprendžiau tuo pasidomėti.
Naudojant paiešką - radau, kad "Šiaurės Atėnai" minima, kad yra tokia ekranizacija: "
<...> „Sakmė apie Gestą Berlingą“ (1924) ekranizacijos."
Naujesnį filmą norėtusi pamatyti - pamaniau.
Tada "Super mamų forume" atradau komentarą:
"Skaitanti" rašė:
"Selma Lagerlef. Sakmė apie Gestą Berlingą. Jau nežinau, kiek metų stovėjo lentynoj... Gal ir gerai, nes prisidžiaugiau iki soties. Tikrai labai patiko, šiek tiek trūko iki pilnos laimės, nes rašo apie Švedijos istoriją, kurių legendų aš nei girdėjus, nei man jos ką nors reiškia... Bet pati knyga, istorijos - nerealu. Skaitydama dažnai prisimindavau Sauliaus Šaltenio Kalės vaikus, kuri man labai panaši, ir daug artimesnė."
Čia sužinojau, kad yra toks Sauliaus Šaltenio romanas. Ir suradau jį.
Turime ir lietuviškų sakmių bei legendų.
Tada atradau Ore.lt esančią knygos apžvalgą.
Po apžvalga radau komentarą:
"nezvaigzde" prieš metus rašė:
"Tai sunkiai nupasakojama knyga. Visai kaip Lietuva. Būtent šioje knygoje, šiuose apsakymuose, pjesėse, romane, paraštėse sutelpa visa Tėvynė su savo tokiu artimu archajiškumu, bočių vertybėmis, dievais, jausmais, kurie mums palikti atminty ir kažkur labai giliai, žmogiškume mūsų alsuoja Lietuva ir mūs protėviai...
O Saulius Šaltenis visą tai užrašė ir dar taip žavingai, kartais ironiškai, o kartais be galo jautriai, grakščiai, kad užvertus paskutinį puslapį tesinori nusilenkti jam žemai žemai.
Ši knyga - tarsi iššūkis jūsų žmogiškumui, jūsų lietuvybei.
Rekomenduoju visiems ir kiekvienam."
Taigi dabar reikės:
1. Rasti filmą "Sakmė apie Gestą Berlingą"
2. Atsisiųsti "Saulius Šaltenis “Kalės vaikai” PDF, užmačiau kažkur tik reikės ten prisiregistruoti.
3. Nusipirkti "Saulius Šaltenis “Kalės vaikai” knygą, nes PDF failus mėgstu turėti, bet skaityti labiau mėgstu popierines knygas.
4. Kadangi prieš daugybę metų skaičiau Selma Lagerlef. "Sakmė apie Gestą Berlingą" - tai reikės"
a) Atsisiųsti Selma Lagerlef. "Sakmė apie Gestą Berlingą" PDF
b) Nusipirkti Selma Lagerlef. "Sakmė apie Gestą Berlingą" knygą.
5. Einu toliau filmo ieškoti.
Dalis apžvalgos is Ore.lt, tiems kas nuorodomis "nevaikšto", gal ką sudomins:
Saulius Šaltenis “Kalės vaikai”
Kol knygynuose visi šnabždasi „Kas naujo? Kas naujo?“, kviečiu grįžti į praeitį, į 1972-1988 metus, kai buvo rašomas romanas, o recenzentė dar tik ruošėsi savo reinkarnacijai į lietuvių žemę, neatsitiktinai aprašytą ir Šaltenio romane. Jeigu jo knyga patenka į rankas, skaitymui geriausia išjungti serialus, ZIP FMir kitokius buitinius, garsiai rėkiančius, reiškinius, nes jeigu praleisi bent vieną žodį, po kelių eilučių praleisi prasmę, akimis bėgs raidės, o protas vėluos iš paskos.
Romano veiksmas, kaip ir parašyta anotacijoje, nėra apibrėžtas. Kažkur palei Lietuvą gyvena karalius, kažkada prieš kelias dešimtis metų praslinkęs maras, po kiek laiko vyksta karas, bet neaišku kuris iš dviejų, ir tų aplinkybių nereikia per daug paisyti, nes jos čia vaidina tik priežastinį vaidmenį visiems veikėjų išgyvenimams ir gyvenimų vingiams. Veiksmas, galima sakyti, rutuliojasi aplink parapijos kleboną, šviesulį poną Kristijoną, o, pažindami Šaltenio stilių, galime numanyti, kaip sodriai ir išsamiai ir dar vaizdingiau bus nupieštas visas Kristijono gyvenimas nuo dar negimusių dienų iki nukeliavimo į dausas ir netgi savųjų sutikimo aukštybėse.
Kitiems veikėjams Šaltenis irgi nepagailėjo laiko ir kantrybės (labiau tiktų „žaismo ir fantazijos“), kad aprašytų jų jaunas bei paskutines dienas – tai Lotės Sužadėtinės, parapijos pono Smarduko, varpininko Karvelio, bepirščio mokytojos Limbos ir kitų veikėjų būties keliai ir vieškeliai. Visiems skirta vieta romane ir visų jų gyvenimo linijos taip susipynusios, kad narplioti kartu ir sudėtinga, ir saldu. Tai dar viena priemonė Šaltenio sumanymų išraiškai ir jos būdams.
Veikėjais ir jų gyvenimu pavaizduojama realybė, kurios aprašymo stilius pretenduoja į postmodernfolk arba tiesiog neofolk srovę, nes Šaltenio vaizduojama realybė – tai kaimo tvartas, padabintas obelų žiedais. Niekas negožia nei vaizdo, nei kvapo, bet kad nebūtų taip žiauru ir nešvaru, obelų žiedai nukenksmina visą neigiamą efektą. Taip ir romane – mergelės jau nebe baltos lelijėlės, berneliai ne artojėliai – ir išgeria, ir prievartauja, bet kažkur giliai, kažkur paties pasakotojo pasąmonės kloduose, pasislėpęs pirmapradis naivumas ir tikėjimas amžinybe. Čia prasideda gražioji romano skaitymo dalis – be galo įdomu stebėti ir fiksuoti romano pavadinimo „Kalės vaikai“ prasmingumą, sąsajų ieškojimą, ir šį malonumą kaip intrigą paliksiu dar neskaičiusiems romano.
Tęsinys čianajos
Sudomino. Nuėjau vikipedijon - pasirodo minimas Selma Ottilia Lovisa Lagerlöf gimtadienis.
Lagerlöf debiutavo 1891 m. su romanu „Sakmė apie Gestą Berlingą“, kuriame parodė savo neišsenkamus fantazijos turtus. Šis romanas pelnė jai pasaulinę šlovę. Vėliau parašytoje romanų trilogijoje meniškai persipina padavimų ir sakmių tradicijos su realistiniais dvarininkų ir valstiečių gyvenimo vaizdais. Rašytoja iki gyvenimo pabaigos liko romantikė, humanistė, kovotoja už aukštuosius žmogaus idealus.
Romanai: „Sakmė apie Gestą Berlingą“ (1891), „Jeruzalė“ (1901), „Liljekrūnos namai“ (1911), „Portugalijos karalius“ (1914), trilogija 1. „Liovenšioldų žiedas“, 2. „Šarlota Liovenšiold“, 3. „Ana Sverd“ (1925).
Knygos vaikams: „Stebuklingosios Nilso kelionės“ (1906).
Prisiminiau, kad vaikystėje skaičiau knygą „Sakmė apie Gestą Berlingą“ ir neįtikėtinai patiko. Pajaučiau, kažkokią tikrą romatiką. Pagalvojau, gal yra šio romano ekranizacija ir nusprendžiau tuo pasidomėti.
Naudojant paiešką - radau, kad "Šiaurės Atėnai" minima, kad yra tokia ekranizacija: "
<...> „Sakmė apie Gestą Berlingą“ (1924) ekranizacijos."
Naujesnį filmą norėtusi pamatyti - pamaniau.
Tada "Super mamų forume" atradau komentarą:
"Skaitanti" rašė:
"Selma Lagerlef. Sakmė apie Gestą Berlingą. Jau nežinau, kiek metų stovėjo lentynoj... Gal ir gerai, nes prisidžiaugiau iki soties. Tikrai labai patiko, šiek tiek trūko iki pilnos laimės, nes rašo apie Švedijos istoriją, kurių legendų aš nei girdėjus, nei man jos ką nors reiškia... Bet pati knyga, istorijos - nerealu. Skaitydama dažnai prisimindavau Sauliaus Šaltenio Kalės vaikus, kuri man labai panaši, ir daug artimesnė."
Čia sužinojau, kad yra toks Sauliaus Šaltenio romanas. Ir suradau jį.
Turime ir lietuviškų sakmių bei legendų.
Po apžvalga radau komentarą:
"nezvaigzde" prieš metus rašė:
"Tai sunkiai nupasakojama knyga. Visai kaip Lietuva. Būtent šioje knygoje, šiuose apsakymuose, pjesėse, romane, paraštėse sutelpa visa Tėvynė su savo tokiu artimu archajiškumu, bočių vertybėmis, dievais, jausmais, kurie mums palikti atminty ir kažkur labai giliai, žmogiškume mūsų alsuoja Lietuva ir mūs protėviai...
O Saulius Šaltenis visą tai užrašė ir dar taip žavingai, kartais ironiškai, o kartais be galo jautriai, grakščiai, kad užvertus paskutinį puslapį tesinori nusilenkti jam žemai žemai.
Ši knyga - tarsi iššūkis jūsų žmogiškumui, jūsų lietuvybei.
Rekomenduoju visiems ir kiekvienam."
Taigi dabar reikės:
1. Rasti filmą "Sakmė apie Gestą Berlingą"
2. Atsisiųsti "Saulius Šaltenis “Kalės vaikai” PDF, užmačiau kažkur tik reikės ten prisiregistruoti.
3. Nusipirkti "Saulius Šaltenis “Kalės vaikai” knygą, nes PDF failus mėgstu turėti, bet skaityti labiau mėgstu popierines knygas.
4. Kadangi prieš daugybę metų skaičiau Selma Lagerlef. "Sakmė apie Gestą Berlingą" - tai reikės"
a) Atsisiųsti Selma Lagerlef. "Sakmė apie Gestą Berlingą" PDF
b) Nusipirkti Selma Lagerlef. "Sakmė apie Gestą Berlingą" knygą.
5. Einu toliau filmo ieškoti.
Saulius Šaltenis “Kalės vaikai”
Kol knygynuose visi šnabždasi „Kas naujo? Kas naujo?“, kviečiu grįžti į praeitį, į 1972-1988 metus, kai buvo rašomas romanas, o recenzentė dar tik ruošėsi savo reinkarnacijai į lietuvių žemę, neatsitiktinai aprašytą ir Šaltenio romane. Jeigu jo knyga patenka į rankas, skaitymui geriausia išjungti serialus, ZIP FMir kitokius buitinius, garsiai rėkiančius, reiškinius, nes jeigu praleisi bent vieną žodį, po kelių eilučių praleisi prasmę, akimis bėgs raidės, o protas vėluos iš paskos.
Romano veiksmas, kaip ir parašyta anotacijoje, nėra apibrėžtas. Kažkur palei Lietuvą gyvena karalius, kažkada prieš kelias dešimtis metų praslinkęs maras, po kiek laiko vyksta karas, bet neaišku kuris iš dviejų, ir tų aplinkybių nereikia per daug paisyti, nes jos čia vaidina tik priežastinį vaidmenį visiems veikėjų išgyvenimams ir gyvenimų vingiams. Veiksmas, galima sakyti, rutuliojasi aplink parapijos kleboną, šviesulį poną Kristijoną, o, pažindami Šaltenio stilių, galime numanyti, kaip sodriai ir išsamiai ir dar vaizdingiau bus nupieštas visas Kristijono gyvenimas nuo dar negimusių dienų iki nukeliavimo į dausas ir netgi savųjų sutikimo aukštybėse.
Kitiems veikėjams Šaltenis irgi nepagailėjo laiko ir kantrybės (labiau tiktų „žaismo ir fantazijos“), kad aprašytų jų jaunas bei paskutines dienas – tai Lotės Sužadėtinės, parapijos pono Smarduko, varpininko Karvelio, bepirščio mokytojos Limbos ir kitų veikėjų būties keliai ir vieškeliai. Visiems skirta vieta romane ir visų jų gyvenimo linijos taip susipynusios, kad narplioti kartu ir sudėtinga, ir saldu. Tai dar viena priemonė Šaltenio sumanymų išraiškai ir jos būdams.
Veikėjais ir jų gyvenimu pavaizduojama realybė, kurios aprašymo stilius pretenduoja į postmodernfolk arba tiesiog neofolk srovę, nes Šaltenio vaizduojama realybė – tai kaimo tvartas, padabintas obelų žiedais. Niekas negožia nei vaizdo, nei kvapo, bet kad nebūtų taip žiauru ir nešvaru, obelų žiedai nukenksmina visą neigiamą efektą. Taip ir romane – mergelės jau nebe baltos lelijėlės, berneliai ne artojėliai – ir išgeria, ir prievartauja, bet kažkur giliai, kažkur paties pasakotojo pasąmonės kloduose, pasislėpęs pirmapradis naivumas ir tikėjimas amžinybe. Čia prasideda gražioji romano skaitymo dalis – be galo įdomu stebėti ir fiksuoti romano pavadinimo „Kalės vaikai“ prasmingumą, sąsajų ieškojimą, ir šį malonumą kaip intrigą paliksiu dar neskaičiusiems romano.
Tęsinys čianajos
2013 m. lapkričio 9 d., šeštadienis
Rokiškis iš rusijos
Rokiškį užmačiau. Ir ne šiaip kokį lietuvišką Rokiškį, ir ne šiaip kokį komandinio protmūšio dalyvį, o tikrą žydą.
Jis irgi mėgsta protmūšius visokius ir tikriausiai ne vieną krištolinę
pelėdą surinkęs. Labiausiai tai patiko žurnaliūga, tasai kur su Hario Poterio akiniais, o dar labiau patiko pasakos sekamos, ir ne šiaip
kažkokios paprastos pasakos, o gražios pasakos. Taip maloniai
klausiausi apie hipotetines masyvias skaliarines elementariąsias
daleles ir ateities energetiką, nors prieš dešimt metų - gal panašias
pasakas mintyse paišiau, ale glamūras jau toks nesvietiškas, kad tiesiog
gėris koksai tai, vis ne telikas kurio nežiūrau. Pasakos baigėsi ir
apie save ponas Rokiškis pradėjo pasakoti. Leindi pasirodo berlogoi,
nešiojamą kompiuterį ant stalo pasidėjęs, virš kurio kabo didelis
televizorius ir rašo, rašo, rašo. Čia pagalvojau, kad ir +Romas Sadauskas - gal metų
60-ties, taip savuosius memuarus rašys. Anas politinis apžvalgininkas,
jau spėjo gerai pagarsėti, tapšnodamas tautinę parašų rinkimo idėją,
užkalnio gal mažu ir neperspjaus, ale žiūrėk dar vietinė fauna (su
bambaliais) prie kokios vietinės maksimos užmatys ir ateis himno į
sodybą dainuoti, kaip fioklai. Visko būna. Dar pagalvojau, kad musiškis rokiškis irgi televizoriuje galėtai pasakoti kokioje laidoje apie
higso bozonus, Stepheno Hawkingo Stiveno Hokingo pezalų
interpretacijas, nanobotines ir žaliąsias ateities skalūnines
technologijas. Tik va žurnalisto su hario poterio akinukais mes
neturime. Ir ką priešpastatyti prieš harį poterį - Jakilaitis lyginant
būtų lyg kaimo stuobrys, užkalnis - trolis, laidų vedėjas Arnas Klivečka
- tikrai ne poteris.
Na ir pabaigai anekdotas:
-Kodėl jūs, žydai į klausimus visada klausimais atsakote?
-Ui, ir kas jums taip sakė?
Na ir pabaigai anekdotas:
-Kodėl jūs, žydai į klausimus visada klausimais atsakote?
-Ui, ir kas jums taip sakė?
2013 m. lapkričio 1 d., penktadienis
Instrukcija, kaip turtingoms moterims puošti kapus
Žvakė BARONAS SU-980 |
(subalansuot moteroms, bet tinka ir vyrams)
Kadangi moteros dažnai nežino, kaip reikia puošti kapus nevargoliškai, tai joms ir papasakosiu tai.
1. Dalykas jumi reikės žvakių. Norint išsiskirti ir parodyti kitiems, kad esate ne iš varguolių veislės, bei pasimandrinti prieš bagotas lenkes, žydes ar kokias tai kitas poniutes - jumi kuo skubiausiai „Akropoliuose“ ar „Maksimose“ reikia nusipirkti aštuoniais arbatinuko dydžio žvakes. Tam puikiai tik lenkiško lajaus puodynės pavadinimu: Žvakė BARONAS SU-980. Tiesa šita puodynė gana kukloka, ir joje tik 350 gr. lenkiško parafino, bet šitas švyturys bent jau dega 84 valandas ir esti ganėtinai solidaus dydžio 18 cm aukščio ir 12 cm storio. Jei kur užmatysite 500 gr, ar 1 kg lenkiško parafino puodynę, tai čiupkite tą gėrį nedvejodamos, nes tai jus iškirs iš pilkos varguolių masės.
2. Šiemet tikriausiai ir vėl tarp varguolių bus madingas baltos spalvos lajus, tad geriau ieškoti raudonų, raudonų, geltonų ar rožinės spalvos žvakių. Jei tikrai norite išsiskirti iš visos vargolių masės, bei pasimandrinti prieš drauges poniutes, tada jums belieka važiuoti į „Thomas philipps“ ir pirkti dvylika vienetų rožinės spalvos išmaniųjų elektroninių žvakių su liepsnos plazdenimo efektu (tokios „pink“ spalvos puodynaitės, kiek panašios į uogienę), tiktai nepamirškite, kad baterijos nepridedamos. Pirkdamos žvakes nepamirškite, kad čia galite nusipirkti daniškos uogienės pagal unikalią receptūrą XXL dydžio, 800 gramų talpos stiklainyje. Prigriebkite dar ir tris metus negendančio užsienio pieno, bent jau 7 pakuotes ir akcijinių virtuvinių rankšluosčių 12 vienetų pakuotę.
3. Jei važiuosite lenkiško lajaus puodynės formos žvakių pirkti - visai tikėtina, kad jumi prie „Akropoliaus“ iškils parkavimosi problema. Jeigu ant jūsų vyro džipo priekinio stiklo užklijuotas neįgalaus dvasinio varguolio lipdukas – tuomet problemos, kaip ir neesti – priešingu atveju, jums teks nuobodžiai sukti penkis ratus aplink prekybos centrą ir laukti, kol kokia supermama, ar koks baltarusas neišvairuos savo mašiniuko. Jumi gerbiama motera tiesiog „nesitrolinkite“ ir drąsiai važiuokite tiesiu taikymu prie „Ermitažo“ centrinio įėjimo ir užimkite neįgaliojo vietą, jei jos dar kokia gudri motera neužėmė prieš jus.
4. Ermitažo sodininkų parduotuvėje galite nusipirkti kiek puštelėjusių vazoninių chrizantemų ir nesvarbu, kad žiedai smulkūs ir 0,5 cm, svarbiausiai pirkti keturis didelius kibiro dydžio vazonus, nes negi pirksi pas bobutę prie kapinių tvoros, jei taip darysi tai būsi varguolė. Pas bobutę prie kapinių tvoros būna ir 3 cm vazoninės chrizantemos, tačiau tokia pirkyba jumi sulygina ir padaro varguole.
5. Nevarguoliai dažniausiai prieš važiuodami į kapines nuvažiuoja į vietinės parapijos zakristiją. Yra tikimybė surasti kunigą, bei dar suspėti užsakyti vakarines mišias paskutinę minutę. Sutikus kunigą reikia eiti tiesiai prie reikalo. Zakristijoje išsitraukti iš rankinės piniginę, prieš tai ant stalo padėti „iPhone 5“ bei mašinos raktų pundelį, tada reikia pasiknisti piniginėje ir išdėlioti 35 plastikines korteles ant stalo vienoje krūvoje. O tada jau puiki proga kunigui užduoti standartinį ne varguoliams būdinga klausimą – kiek kainuoja? Kunigui susinepatoginus ir pradėjus kartoti standartinę litaniją, kad auka savanoriška – puiki proga piniginėje ilgėliau pasikuitus ir perrūšiavus banknotus ištraukti visiškai nesuglamžytą šimtlitinę kupiūrą, neseniai ištauktą iš „Nordėjos“ bankautomato. Tada reikia sakyti: - Čia už visą mūsų giminę, senelius ir prosenelius... ant lapelio visų vardai bei metai surašyti.
6. Jei jau prasidėjo mišios bažnyčioje – reikia būtinai pasipusčius juodsidabrių lapių kailinius, kablais kaukšint eiti degti žvakiukų. Būtinai už visą giminę ir 12 vnt.
7. Ir apskritai, ko jums lėkti šiandien į kapines? Šiandien tik varguoliai važiuoja. Kamščiai, spustys, visi tie aplinkui besitirnantys varguoliai ir policijos užtvaros prie kapinių sutikite, kad ne jums. Į kapines gi puikiai galima nuvažiuoti ir sekmadienį, lapkričio 3 dieną.
8. Na o jei jau nuvažiavote į kapines - puiki proga padėlioti nupirktas grožybes ir papuošti kapus. Visų pirma atidžiai pažiūrėkite ar niekas nenuvogė kelių kilogramų ir užpiltos 300 kilogramų marmurinės skaldos, ar varguoliai neprimėtė kokių šiukšlių, bei ar vėjas per metus neprinešė lapų. Tada du kibirus „Ermitažinių chrizantemų“ išdėliokite šalia paminklo kairėje ir dešinėje esančių koloniškai siaurų kūgiškos lajos „Columna“ tujų. Aštuonias lenkiško lajaus puodynes pavadinimu: Žvakė BARONAS SU-980, išdėliokite, kaip kareivius po du. 4 kartus po du.
Atpažinote save? Ne bėda. Jūs tokia ne viena - yra ir kitų tokių poniučių. Tiesiog viską darykite dar prašmatniau ir tuomi tikrai visada išsiskirsite iš pilkos varguolių masės.
Žvakė ROŽĖ SU-1320 Parafino kiekis, gr.: 490 Žvakių skaičius pakuotėje: 6 |
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)