Vieną gražią dieną Jausmams buvo pranešta, kad jų sala netrukus paskęs.
Taigi, visi susiruošė savo laivus ir apleido salą. Tik Meilė laukė iki paskutinės akimirkos,
Salai skęstant, Meilė prašėsi pagalbos.
Ir praplaukė Turtingumas savo prabangiu laivu pro Meilę.
Ši paklausė: “Turtingume, ar gali mane pasiimti su savimi?”
“Ne, aš negaliu. Savo laive aš turiu daug aukso ir sidabro. Čia tau nėra vietos.”
Toliau klausė Meilė Išdidumo, kuris plaukė įspūdingu laivu pro šalį: “Išdidume, aš tavęs prašau, gal galėtumei mane pasiimti su savimi?”
“Meile, aš tavęs pasiimti negaliu”, atsakė Išdidumas, “čia viskas taip tobula. Tu galėtum mano laivą apgadinti.”
Dabar Meilė kreipėsi į Liūdesį, kuris kaip tik keliavo pro šalį. “Liūdesį, prašau tavęs, paimk mane su savimi”.
“O Meile”, atsakė Liūdesys, aš esu toks liūdnas, kad turiu likti vienas.”
Keliavo ir Džiaugsmas pro Meilę, bet jis buvo toks patenkintas, jis net negirdėjo, kai Meilė jo šaukėsi.
Staiga tarė balsas: “Ateik Meile, aš pasiimsiu tave su savimi”. Tai buvo Amžius, kuris taip kalbėjo.
Meilė buvo tokia dėkinga ir laiminga, kad ji pamiršo Amžiaus paklausti, kuo jis vardu.
Kai jie pasiekė krantą, Amžius nukeliavo tolyn.
Meile suprato, kad ji jam liko labai skolinga, todėl klausė Pažinimo: “Pažinime, gal gali pasakyti, kas man padėjo?”
“Tai buvo Laikas”, atsakė Pažinimas.
“Laikas?”, paklausė Meilė, “Kodėl Laikas man padėjo?”
Ir Pažinimas atsakė: “Tiktai Laikas supranta, kokia svarbi yra Meilė gyvenime.”
