Vos trejus metus truko beprotiškas Aisedoros Dunkan (Isadora Duncan) ir Sergejaus Jesenino romanas. Ši sąjunga pribloškė amžininkus ir ateinančioms kartoms paliko daugybę neatsakytų klausimų.
Angelas ir velnias
Pasiturinčio ūkininko iš Riazanės gubernijos sūnų, baltapūkį vaikinuką Seriožą Jeseniną sostinė sutiko kaip savą. Angelo išvaizda, svajingos akys, skambiu, švariu balsu deklamuojami eilėraščiai apie tėvynę ištirpdydavo reikliausių klausytojų širdis. Ypač moterų. „Talentas iš kaimo“ anksti, vos 19-os, tapo tėvu. Bet tėvo pareigų niekaip nesisekė suderinti su madingiausio Petrogrado poeto vardu.
Pirmoji meilė Ana ir mažasis Jurijus liko praeity, tik ankstesnio gyvenimo prisiminimai. Sergejus buvo kviečiamas skaityti poezijos literatūriniuose salonuose rengiamuose vakaruose, jo žavesys pakerėjo gražiausias sostinės ponias. Pabrėžtinai slavišką drabužių stilių ir mielo vaikinuko įvaizdį pamažu keitė griežto stiliaus kostiumai, kuriuos vilkint ne gėda užeiti į laikraščių redakcijas. Vienoje iš jų jis susipažino su Zinaida Raich, ji ir tapo pirmąja oficialia žmona. Jų - dviejų vaikų nuotraukas poetas nuolatos nešiosis švarko kišenėje, bet susigyventi su Zinaida nesugebės. Pavydus, nutrūktgalvis, neigiantis bet kokius saitus, tarp jų vedybinius - toks buvo šis šviesiaplaukis cherubinas. Jeigu mylėjo - tai visa aistra, kokią gebėjo jausti jo plati rusiška širdis. O jo atmintyje tvirtai įstrigo motinos žodžiai: „Vyras muša - vadinasi, myli“. Tokį jį ir pamatė garsi amerikietė šokėja, atvykusi į Sovietų Sąjungą steigti mokyklos, kurioje vaikai būtų mokomi ne klasikinio baleto, o laisvai judėti scenoje, šokiu reikšti visas mintis ir emocijas. Aisedora Dunkan mokėjo ne daugiau kaip porą dešimčių rusiškų žodžių, ir labai keista, kad šių menkų žodžių atsargų jai su kaupu pakako apibūdinti jaunam rusų poetui - pamačius jį susižavėti: „Angelias“, o pažvelgus jam į akis sušnabždėti: „Felnias“.
Šokėja ir kurtizanė
Dora Andžela Dunkan gimė San Fransiske. Skurdas, į kurį nugrimzdo jos šeima jai gimus, šokėjai įsiminė ilgam. Išgarsėjusi ji stengėsi apsupti save gražiais ir brangiais daiktais, gyveno geriausių viešbučių geriausiuose numeriuose, o savo jaunąsias auklėtines mokė tik prašmatniuose interjeruose, rūpindamasi, kad jos visada būtų sočios ir patenkintos. Savo šokių stiliumi ji metė iššūkį puritoniškajai Amerikai, kurioje rodyti apnuogintą koją prieš šimtą metų buvo nepadorumo viršūnė.
O Aisedora (šį vardą ji pasirinko savo pseudonimu) ne tik šoko apsirengusi besiplaikstančiais drabužiais, panašiais į graikų deivių tunikas, bet ir nesivaržė scenoje pasirodyti apsinuoginusi, vos prisidengusi vilnijančiu audiniu. Laisvas garsiosios basakojės „ateities šokis“ simbolizavo moters išsilaisvinimą iš visuomenės moralės varžtų. Aisedoros sekretorė Lola Kinel savo knygoje prisipažino, kad, jos akimis, A.Dunkan buvo garsiausia to meto kurtizanė „senovine, plačia ir didinga šio žodžio prasme“. Nė vienas iš mylimųjų nesugebėjo išgauti jos sutikimo tapti žmona, o jos vaikai buvo nesantuokiniai. Dievinamų sūnaus ir dukters žūtis, o vėliau ir trečiojo vaiko mirtis dar kūdikystėje Aisedorą sugniuždė. Ir nors jos skleidžiamos jaunystės dvasios būtų pakakę ne vienam aistringam romanui, 40-metė jau ir negalvojo, kad jai dar yra lemta patirti, ko gera, labiausiai intriguojančią gyvenimo meilę. Kai garsi Londono būrėja išpranašavo jai greitas vestuves Rusijoje, Aisedora nusijuokė jai į akis ir išėjo nesumokėjusi. 1921 m. rudenį ji sutiko S.Jeseniną...
Tą vakarą S.Jeseninui nedavė ramybės mintis, kaip pasimatyti su garsiąja šokėja, kurią sovietų vyriausybė priėmė kaip tikrą karalienę. Iš Kremliaus jai buvo siunčiamas „davinys“ - skaniausi delikatesai, neregėta prabanga nuskurdusioje Maskvoje. Jos mokyklai buvo skirti prašmatnūs apartamentai, ji priimdavo mokytis 4-10 metų mergaites, kurias tėvai siuntė mokytis ne tiek iš aistros šokiui ir menui, kiek norėdami išgelbėti jas nuo bado. Emocingas A.Dunkan pasirodymas su pusiau permatomu atributu - skraiste - sukėlė jausmų audrą S.Jesenino sieloje. Jis neakivaizdžiai įsimylėjo tą nepaprastą nenusakomo amžiaus moterį. Po šokio, apsupta naujų draugų, ji priiminėjo sveikinimus ir visiems matant nesivaržydama, kaip jai buvo būdinga, iškart pabučiavo į lūpas žinomą poetą.
Sužavėti vienas kito S.Jeseninas ir A.Dunkan tą pačią naktį paliko visuotines linksmybes ir pasuko į Aisedoros butą. Sergejaus Jesenino ir Aisedoros Dunkan romanas stulbino poeto draugus ir pažįstamus. Vieni buvo nepatenkinti, kad šokėja „pagrobė jų Seriožą“, kai kurie kiti stebėjosi, kaip ramiai ir nuolankiai Aisedora reagavo į poeto įžeidžiančius išsišokimus, kiti nesuprato, kaip porelė sugeba bendrauti vien gestais ir žvilgsniais. S.Jeseninas nepripažino kitos kalbos, išskyrus gimtąją, o A.Dunkan taip ir neišmoko rusiškai. Vis dėlto jiedu liko drauge. Artėjo 1922 m. gegužė, o su ja - ir A.Dunkan gastrolės Vakarų Europoje ir JAV. Pagal sutartį Aisedora turėjo greitai palikti Maskvą, bet neįsivaizdavo tolesnio gyvenimo be savojo poeto. S.Jeseninas sutiko važiuoti su mylimąja, užsienio pasą jis gavo užtikrinęs, kad padės Berlyne išleisti rusų poetų knygas. Vokietija buvo pirmasis jų ilgos kelionės etapas.
Neprilygstamosios Aisedoros vyras
Į užsienį Sergejus ir Aisedora išvyko kaip vyras ir žmona. Abu žinojo, kad Amerikos „dorovės policija“ labai neigiamai vertina neregistruotas sąjungas ir pasirodyti JAV be spaudo pase S.Jeseninui buvo tiesiog pavojinga. Metrikacijos biure abu pareiškė norą vadintis dviguba pavarde - „Dunkan-Jesenin“. O nenorėdama gluminti jauno vyro dideliu amžiaus skirtumu Aisedora truputį pataisė gimimo datą, kad už Sergejų būtų vyresnė ne 18, o 9 metais. Europoje paaiškėjo, kad šokėjos finansiniai reikalai yra visiškai prasti. Sąskaita banke buvo areštuota, namas parduotas, turtas išgrobstytas. Ir vis dėlto ištikima savo įpročiams Aisedora važinėjo prabangiu automobiliu, neleisdama poetui nė minutės pailsėti. Kelionė po Italiją pataisė jo nuotaiką, bet jį kamavo tėvynės ilgesys. Lola Kinel, lydėjusi porą, memuaruose prisiminė, kaip per iškylą gondola Venecijos kanalais poetas prisiminė savo vaikystę, gyvenimą Rusijoje ir garsiai dainavo rusiškas dainas. Amerika S.Jeseniną dar labiau suerzino. Jį piktino vietos „sausasis įstatymas“, gerų alkoholinių gėrimų nebuvo įmanoma gauti, ir poetas, seniai įpratęs prie taurelės, tenkinosi pogrindiniu viskiu. Ji vedė iš kantrybės amerikiečiai, kurie, išklausę pasakojimą, kad jis rašo eilėraščius ir yra garsus šalyje poetas, užduodavo keistų klausimų: „Taip, o kuo jūs pelnotės duoną?“ Iš bejėgiškumo ir pykčio jis siautėjo ir kėlė skandalus, o rytais laikraščiuose mirgėjo pranešimai: „Rusas Sergejus Jeseninas, garsiosios šokėjos, neprilygstamosios Aisedoros Dunkan vyras...“ Čia jis buvo niekas, nerandantis sau vietos poetas, garsios žmonos vyras, atplėštas nuo visko, ką taip mylėjo ir šlovino savo eilėraščiuose. Kiekvieną mėnesį sutuoktinių santykiai darėsi vis labiau įtempti, galop jie tapo vienas kitam svetimi.
„Izadora, sudie!“
„Išvežiau Jeseniną iš Rusijos, kur gyvenimo sąlygos dar sunkios. Norėjau išsaugoti jį pasauliui. Dabar jis grįžta į Rusiją, kad išgelbėtų savo protą, nes be Rusijos gyventi negali“, - sakė Aisedora. S.Jesenino draugai jį vos pažino. Poetas išlaikė išpuoselėto dendžio įpročius, rengėsi tik brangiais drabužiais, pudravo veidą, jo kalba tapo paini ir neryžtinga. Savo skandalus užjūryje jis aiškino noru, kad jį prisimintų. Nors taip. Aisedorai buvo paskirtas gydymas, kurį ji ruošėsi derinti su gastrolėmis Pietuose, bet S.Jeseninas su ja važiuoti atsisakė. Jis atvyko į stotį atsisveikinti, o jai išvykus nusprendė, kad pas A.Dunkan daugiau negrįš. Kelis mėnesius jiedu keitėsi nuoširdžiomis telegramomis, kol S.Jeseninas padėjo tašką - telegrafavo, kad sutiko kitą moterį. Jis išties nebegrįžo pas „savo Izadorą“ arba tiesiog Dunką, kaip ją mėgo vadinti. Paslaptinga poeto mirtis viešbučio „Angleterre“ numeryje, kuriame kadaise buvo apsistoję abudu, sukrėtė Aisedorą iki sielos gelmių. Kaip teisėta žmona ji turėjo teisę paveldėti jo turtą, kuris dėl milžiniškų knygų tiražų buvo nemažas. A.Dunkan palikimo atsisakė poeto artimųjų naudai, nors jau tada jai labai trūko pinigų. Čia iškilo aikštėn įdomus faktas - Aisedora ir Sergejus niekada oficialiai neišsiskyrė, nors palikęs A.Dunkan Jeseninas vedė Sofiją Tolstają. Kaip tai galėjo būti - mįslė. Šokėja pergyveno poetą vos dvejais metais, likimo ironija net išėjimą iš gyvenimo pavertusi baisiu spektakliu su mėgstamu šokių atributu - skraiste.
Milda KUNSKAITĖ
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
2012 lapkričio mėn. 24 d.
