2013 m. gruodžio 14 d., šeštadienis

Įdomus straipsnis: Kas buvo pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje?

Grafaitė Sofija Tyzenhauzaitė
Rokiškio krašto muziejaus archyvų nuotr.
Į šį klausimą ne visi dar galime atsakyti. Tačiau keliaujant po Lietuvos dvarus, domintis jų istorijomis, atsiskleidžia daug faktų apie labai elegantišką gražuolę Sofiją Tyzenhauzaitę, kilusią iš Lydos pavietės, kilmingos Žaludko dvaro (dabartinėje Baltarusijoje – aut.past.) šeimos – Ignoto Tyzenhauzo ir Marijos Pšezdzeckytės.

Tyzenhauzų giminė kilusi iš vokiečių žemių – Holšteino grafystės. Tyzenhauzų nuosavybė buvo Lyda, Pastovys, Pabradė, Vepriai, Rokiškis, Kupiškis, Salos, Želudokas, Lesiščė, Bitėnai, Lukštai, Skiemonys, Kamajai, Skrebiškis, Dvarčionys ir kiti dvarai.

Pirmasis kelionės objektas – Kairėnų dvaras, kuriame Sofija praleido gražiausias savo vaikystės dienas. Kadangi Sofijos tėvai negyveno kartu, ji augo generolo Juozapo Morikonio ir jo žmonos Konstancijos Šadurskytės šeimoje. Šioje šeimoje, kaip ir visos kitos ano meto aristokratų šeimų dukros, gavo deramą išsilavinimą. Vaikystėje išskirta su motina Sofija ponią Konstanciją Morikonienę vadino savo antrąja mama. K.Morikonienė jai įskiepijo gilų religingumo jausmą. Šioje šeimoje mergaitė puikiai išmoko prancūzų kalbą.

Sofijos biografija labai spalvinga. Vaikystėje ir jaunystėje Sofija buvo svajotoja, žavėjosi Žana d‘Ark, jodinėjo netramdytais ristūnais, kūrė legendas, mokėsi muzikos, daug skaitė.

Dabar Kairėnų dvare galima pasigrožėti didžiuliu botanikos parku, buvusiomis dvaro arklidėmis (XIX a.). Dvaro malūne-svirne (XIX a.) dabar įkurtas informacinis centras. 2004 metais atkurtas dvaro parke buvęs fontanas su poilsio aikštelėmis ir augalais.

Taip pat verta aplankyti Taujėnų dvarą, kuris nuo Vilniaus nutolęs apie 88 km. Tai klasicistinio stiliaus pastatas su milžinišku seniausiu Lietuvoje anglų stiliaus parku. Gaila, tačiau iki šių dienų išlikęs tik mažas jo fragmentas.

Šiame dvare lankėsi daugelis žinomų žmonių. Sofijai teko susipažinti su daugeliu Europos valstybių valdovų. 1812 m. pavasarį, per Velykas, mergina viešėjo Taujėnuose, savo globėjo brolio Benedikto Morikonio dvare. Tada Sofija pirmą kartą susitiko su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I, kuris, inspektuodamas savo kariuomenės dalinius, lankėsi Taujėnuose. Vėliau Sofija Tyzenhauzaitė su juo artimai susibičiuliavo. Valdovas jai suteikė freilinos titulą. Ši bičiulystė truko iki Aleksandro I mirties – 1825 m.

Taujėnų dvaras įkurtas XVI a. antroje pusėje. XVIII a. pabaigoje Taujėnus valdė grafas Benediktas Marikonis, kuris 1785 m. vedė M.Radvilaitę ir gavo dvarą kaip žmonos kraitį. Jis pagal italų architekto Pjetro de Rosio projektą 1802 m. pastatė klasicistinio stiliaus rūmus ir sukūrė angliško stiliaus parką, kuriame tarpukario laikais buvo didžiausias Lietuvoje gėlynas. Parke šalia rūmų buvo įrengti tuneliai, kuriuose buvo uždaromi ir kankinami nepaklusnūs baudžiauninkai.

Po B.Marikonio mirties Taujėnų dvaras vėl atiteko Radviloms. XIX a. Taujėnų dvaras garsėjo savo turtingumu ir prašmatnumu. Rūmų interjeras buvo gausiai papuoštas Radvilų giminės portretais, skulptūromis, medžioklės trofėjais, senoviniais ginklais. Taujėnų dvaras Radviloms priklausė iki sovietmečio. Šiuo metu turistai gali pasigrožėti restauruotu dvaru ir atkuriamu parku.

Pasukę į labai gražų Aukštaitijos miestą – Rokiškį, ir čia rasime Tyzenhausų dinastijos puoselėtą dvarą, jų mecenuotą bažnyčią gražiausią neogotikos ansamblį Lietuvoje. Tyzenhauzų giminė Rokiškyje įsikūrė nuo XVII a.

Grafas Ignotas Tyzenhauzas Rokiškyje 1801 m. pastatė klasicistinius dvaro rūmus. Jo sūnus Konstantinas, rašytojos S.Tyzenhauzaitės brolis, tapo garsiu ornitologu, daug dirbo gamtos mokslų srityje tyrinėdamas Vidurio Europos paukščius, parašė mokslinių veikalų, tyrinėjo ne tik Lietuvos ir pasaulio paukščius, parašė „Visuotinę ornitologiją“. Kitas Sofijos brolis Rudolfas Tyzenhauzas pasirinko kariškio profesiją, o sesuo Aleksandra Tyzenhauzaitė-Giunterienė buvo talentinga dailininkė, Dabraulėnų dvare turėjusi tapybos studiją.

Konstantino Tyzenhauzo sūnus Reinoldas nusipelnė Rokiškiui pastatęs neogotikinę šv.Mato bažnyčią. Jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė rūpinosi Rokiškio vargonininkų mokykla, užsiėmė labdaringa veikla, skatino švietimą. Paskutinysis Rokiškio dvaro savininkas buvo Grafas Jonas Pšezdzieckis.

Rokiškio dvare išlikusiuose archyvuose vis dar randama naujų, niekur neskelbtų ir istorijai labai svarbių faktų. Sofija Tyzenhauzaitė, Rokiškio grafo dukra, laikoma pirmąja iš Lietuvos kilusia prancūziškai rašiusia moterimi. Ji garsėjo ne tik grožiu, bet ir ryšiais su garsiausiais to meto imperatoriais, dalyvavo baliuose, kuriuos „Kare ir taikoje“ aprašė Levas Tolstojus.

Vis dėlto, Tyzenhauzų dvare nei Sofijos Tyzenhauzaitės knygų, nei dailės kūrinių nėra. Saugomi tik nežinomo autoriaus tapytas jos mamos Marijos Pšedzeckaitės ir jaunos merginos – kaip spėjama, pačios Sofijos – portretai.

Dar vienas dvaras, kuriame nemažai laiko praleido Sofija, jau ištekėjusi už Oktavijaus de Šuazelis-Gufjė, tai Platelių dvaras, įkurtas gražiausiame Žemaitijos regioninio parko teritorijoje. Oficialiai Platelių dvaras Šuazeliams buvo perduotas 1807–1808 m. Grafai Šuazeliai Lietuvoje ir Lenkijoje giminystės ryšiais buvo susiję su keliomis tuo laiku garsiomis ir įtakingomis giminėmis. Vyriausiojo Augusto Šuazelio sūnaus Oktavijaus pirmoji žmona buvo grafaitė Potockaitė, antroji – Sofija Tyzenhauzaitė.

Grafai Šuazeliai Platelius valdė iki Antrojo pasaulinio karo. Mirus Oktavijui Šuazeliui, vadovavo jo žmona Sofija ir sūnus Aleksandras. Paskutinieji Platelių dvaro šeimininkai buvo Marija ir Liudvikas (sesuo ir brolis – aut.past.) Šuazeliai-Gufjė. Marija mirė 1939 m. Ji palaidota Platelių bažnyčios šventoriuje, o Liudvikas 1940 m. išvyko gyventi į Prancūziją.

Valdant Šuazeliams, Platelių dvaras buvo svarbus Žemaitijos kultūros, politikos, ūkio centras. Pagrindinių Platelių dvaro rūmų nebėra – jų vietą žymi Platelių dvaro sodybos (XVII a. 2-oji pusė) pastatai – daržovių rūsys, jauja, oficina, arklidės, svirnas. Sodybą supa 6,32 ha parkas. Netoli parko – miestelio bažnyčia, varpinė, klebonija, mokykla.

Būdama 28 metų Sofija ištekėjo už Platelių dvaro savininko grafo Oktavijaus de Šuazelio-Gufjė, kurio tėvas revoliucijos metais buvo aršus rojalistas, bėgdamas nuo jakobinų giljotinos, emigravo į Rusiją. Pavelas I jį apdovanojo didelėmis valdomis, tarp jų – ir Plateliais. Oktavijaus de Šuazelis-Gufjė buvo nebejaunas, negražus, kūtvėla, negražiai valgė.

Sofija ir Oktavijus susilaukė sūnaus Aleksandro. Sofija savo vienintelį sūnų pavadino Aleksandru. 1824 m. įvyko oficiali mažojo Aleksandro krikšto ceremonija – diplomatinėje Maltos ordino bažnyčioje Sankt Peterburge. Jo krikšto tėvas buvo caras Aleksandras I.

Ištekėjusi grafienė Sofija gyveno aristokratės kosmopolitės gyvenimą, daug laiko praleisdavo Italijoje, Prancūzijoje, nes jos vyras, 1815 m. restauravus Burbonų monarchiją, atgavo tėvoninius dvarus. Tai netrukdė jai atsidėti literatūrinei kūrybai. 1818–1831 m. Sofija prancūzų kalba parašė ir išleido penkis istorinius romanus iš Lenkijos ir Lietuvos istorijos.

S.Tyzenhauzaitės ryžtas imtis rašyti atsiminimus gali būti suprantamas kaip pirminė pastanga įeiti į istorijos erdvę ne tik kaip stebėtojai, bet ir kaip interpretuotojai. „Reminiscencijos“ – žymiausia XIX a. Rokiškio dvaro savininko Igno Tyzenhauzo dukters, Platelių dvaro savininko Oktavijaus Šuazelio žmonos Sofijos Tyzenhauzaitės knyga.

Būdama 52 metų ji neteko savo vyro Oktavijaus. Po vyro ir Aleksandro I mirties Sofija dar ilgai gyveno, rašė romanus, keliavo po Europą, buvo įvairių monarchų viešnia. Gerai pažinojo Alexandre'ą Dumas, kuris iš jos „Reminisencijų“ net pasiskolino Peterburgo aprašymą. Susirašinėjo su Alfredu de Musset.

Beje, kai Sofija Aleksandro II paprašė leisti jos sūnui pasilaikyti Platelius, neatsisakant Prancūzijos pilietybės, jis atrašė trumpą repliką: „Sutinku, nes grafienė Šuazel per Napoleono invaziją savo ištikimybe Rusijai nusipelnė ypatingos imperatoriaus Aleksandro I malonės“.

Štai tokia buvo pirmoji istorinėje Lietuvoje moteris rašytoja. „Reminiscencijų“ autorės paantraštėje minimi asmenys – imperatorius Aleksandras I ir imperatorius Napoleonas I – buvo ryškios asmenybės, dariusios įtaką visai Europos istorijai.

Airin Bagdanavičienė, lrytas.lt

Grafaitė Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė

Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė
Rokiškio grafo dukra, pirmoji prancūziškai rašiusi lietuvė Sofija Tyzenhauzaitė apipinta daugybe gandų. Ši ryški asmenybė, turėjusi ryšių su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu ir Rusijos caru Aleksandru, darė didžiulę įtaką savo šalies kultūrai ir politikai. Tiesa, istorijos tyrinėtojai labai atsargiai svarsto apie tai, ar S.Tyzenhauzaitė gyveno Rokiškyje...

Naujausios žinios

Jau keleri metai grafaitei S.Tyzenhauzaitei skiriama ypač daug dėmesio. Tai iš dalies susiję su jos 130-osiomis mirties metinėmis, minėtomis 2008 m. Paprastai tokios datos būna akstinas išsamiau patyrinėti iškilias asmenybes, jų gyvenimą bei turėtą įtaką, afišuoti jų biografiją, ieškoti naujų faktų.

Viena naujausių sensacijų buvo atskleista šiek tiek daugiau nei prieš metus: Rokiškio grafo Ignoto Tyzenhauzo dukra Sofija tuokėsi ne Prancūzijoje, Lenkijoje ar Vilniuje, kaip iki šiol manyta, o tuomet dar medinėje Rokiškio šv. Mato bažnyčioje.

Šį faktą įrodė bažnyčios knygose rasti dokumentai.

Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė
Pirmieji žingsniai

Beje, Tyzenhauzų moterų praeities link pirmosios žengė Rokiškio krašto muziejininkės: jos pasisiuvo drabužius pagal ano meto pavyzdžius ir sukūrė edukacinę programą "Sugrįžusios gyventi" pagal grafaitės S.Tyzenhauzaitės romaną "Reminiscencijos".

Prieš dvejus metus režisierius Jonas Buziliauskas Rokiškyje pastatė ir prie dvaro rūmų parodė spektaklį "Grafaitė Sofija". Anot režisieriaus, jis buvo daug girdėjęs apie šią kilmingą moterį, o kurdamas spektaklį stengėsi sužinoti apie ją dar daugiau. Beje, šį spektaklį p. Buziliauskas pradėjo nuo nulio - neturėjo jokios medžiagos. Iš pradžių jis apskritai ieškojęs asmenybės, vertos spektaklio...
Anot režisieriaus, "Gimtojo Rokiškio" publikacijos paskatino jį domėtis grafaite Sofija. Scenarijų rašė ne tik režisierius J.Buziliauskas, bet ir pagrindinių vaidmenų - Sofijos ir Aleksandro - atlikėjai Neringa Danienė bei Ramūnas Abukevičius.

Spektakliui buvo skirta 23 tūkst. litų. Menininkas buvo atviras: tokiam vaidinimui pastatyti reikėjo tris kartus daugiau pinigų, nei turėti 23 tūkst. Laimė, atsirado rėmėjų. Žinoma, buvo ir skeptikų, netikėjusių, jog pavyks pastatyti tokį spektaklį, tačiau po pasirodymo jie nutilo.

Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė
Domisi

Anot Krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Onutės Mackevičienės, Tyzenhauzų dinastija nepelnytai primiršta, nors dalis jų, tarp kurių - ir grafaitė Sofija, darė didžiulę įtaką Lietuvos kultūrai.

S.Tyzenhauzaitė - ryškiausia šios dinastijos moteris. Yra žinoma, kad ji parašė dešimt romanų, jie pasižymėjo lengva kalba ir buvo paremti tikrais faktais.

Beje, S.Tyzenhauzaitė labiausiai iš visų šios grafų dinastijos asmenų apipinta pikantiškais gandais, ji pagarsėjusi ryšiais su neeilinėmis asmenybėmis ir ypatingomis puotomis, kurias romane "Karas ir taika" aprašė pats Levas Tolstojus.

Rokiškio dvare saugoma dalis grafų Tyzenhauzų prancūziškos korespondencijos. Būtent iš jos mūsų istorikai prieš kelerius metus atskleidė tikslią S.Tyzenhauzaitės mirties datą. Ji mirė 1878 m. gegužės 21 d. sulaukusi 87-erių Nicoje (Prancūzija).

Grafaitė Sofija Tyzenhauzaitė. Rokiškio krašto muziejaus archyvų nuotr.
Išsklaidė abejones

S.Tyzenhauzaitės asmenybe domisi ir mokslininkas Juzefas Zemčionokas, prieš porą metų dalyvavęs  Rokiškio 510-ies metų gimtadienyje. Rokiškėnai svečiui įrodė, kad Rokiškio bažnyčios kriptose palaidotas Sofijos brolis Konstantinas. O p. Zemčionokas atvežė knygą, kurioje pirmą kartą muziejininkai pamatė kito Sofijos brolio Rudolfo Tyzenhauzo portretą. Beje, grafaitės Sofijos portretas, saugomas Rokiškio dvare, ilgą laiką kėlė abejonių: niekas negalėjo pagrįstai tvirtinti, kad jame - tikrai žymioji grafaitė. Tačiau mokslininkas J.Zemčionokas šias abejones išsklaidė.

Grafas Ignotas Tyzenhauzas (1760-1822)

Šaknys

Yra žinoma, kad S.Tyzenhauzaitės tėvas buvo Rokiškio dvaro statytojas I.Tyzenhauzas (1760-1822). Jis vedė Mariją Pšezdzieckytę, susilaukė keturių vaikų - dviejų dukrų ir dviejų sūnų. Konstantinas buvo žinomas to meto mokslininkas ornitologas, Rudolfas - karo mokslų specialistas, Sofija, kaip minėta, rašytoja, o Aleksandra - dailininkė.

Istorikė O.Mackevičienė pastebi, jog I.Tyzenhauzo ir M.Pšezdzieckytės santuoka nebuvo itin sėkminga: dvarą pastatęs Ignotas gyveno Rokiškyje, o jo žmona daugiausia laiko praleisdavo Varšuvoje (Lenkija). Grafaitė Sofija augo Lietuvoje, o savo mama ji vadino giminaitę Konstanciją Morikonienę, kuri stengėsi, kad jos augintinė gautų puikų išsilavinimą. Ir Sofija nenuvylė - mokėsi šokio, muzikos, kalbų. Literatūriniai jos gebėjimai išryškėjo labai anksti.

Pastebėtas ir grafaitės pasakiškas grožis. Ji buvo grakšti, vešliomis kaštoninėmis garbanomis, mąsliomis akimis, visuomet traukianti aplinkinių dėmesį.

Tokį grafaitės portretą kūrė ir režisierius J.Buziliauskas, sekdamas istorine medžiaga, ir pagrindinio vaidmens atlikėja N.Danienė, rašydama scenarijų.

Pagrindiniuose epizoduose - Sofijos dalyvavimas puotose, kuriose ji susitiko ir pamilo Rusijos carą Aleksandrą.

Tad neatsitiktinai prie Rokiškio dvaro jubiliejinio miesto gimtadienio proga suvaidintas spektaklis "Grafaitė Sofija" įsimintinas ne tik tuo, kad sukėlė gausias žiūrovų ovacijas, bet ir tuo, jog ne vieną paskatino domėtis mįslinga S.Tyzenhauzaitės asmenybe.

Scena iš paskutinio J.Buziliausko Rokiškyje pastatyto spektaklio „Grafaitė Sofija“,
kur režisierius įkūnijo Napoleoną. D.Zibolienės nuotr.

Tik dekoracija

Ar spektaklis "Grafaitė Sofija" parodytas autentiškoje aplinkoje? Istorikai taip nemano. Anot jų, dabartiniai Rokiškio dvaro rūmai tebuvo puiki dekoracija spektaklio kūrėjų sumanymui įgyvendinti. Tikrasis S.Tyzenhauzaitės gyvenimas vyko kitur.

Istoriniai šaltiniai skelbia, kad 1812 m. pavasarį, per Velykas, Taujėnų dvare (Ukmergės r.) lankėsi Rusijos caras Aleksandras. Jis važinėjo po Lietuvą ir rezidavo Rusijos kariuomenės postus. Tuomet Sofijai buvo 22-eji, o carui - 35-eri. Jie susitiko puotoje. Yra duomenų, jog caras Aleksandras, pamatęs grafaitę Sofiją, ja susižavėjo, o užsimezgusi jų draugystė truko 13 metų, iki pat caro mirties. Beje, caro Aleksandro santuoka, istorikės O.Mackevičienės žiniomis, nebuvo sėkminga, tad po susitikimo su Rokiškio grafo dukra jo vizitai į Lietuvą padažnėjo.

Maloniausia akimirka

1812 m. birželio 13 d. Rusijos imperatoriaus garbei Vilniuje buvo surengta puota, kurią L.Tolstojus vėliau aprašė romane "Karas ir taika". Archyvuose užfiksuota, jog Rusijos caras, nepaisydamas etiketo, puotoje su Sofija šoko visą vakarą.

Svarbu ir tai, kad tą patį vakarą Rusijos imperijos sieną kirto Prancūzijos imperatorius Napoleonas. Lietuvą užėmė prancūzai. Netrukus Vilniuje buvo surengtas pobūvis Napoleono garbei. Teigiama, kad imperatorius greitai atkreipė dėmesį į grafaitę Sofiją, o ši nepabijojo jam pasakyti esanti Rusijos caro freilina. Anot istorikės O.Mackevičienės, užkariautoją, prieš kurį visi drebėdavo, nustebino merginos drąsa. Vėliau pietaudamas Vilniuje imperatorius sakęs, jog vienintelė maloni akimirka Lietuvoje - susitikimas su S.Tyzenhauzaite. Tai užfiksuota liudininkų atsiminimuose.

Sofijos vyras, Platelių dvaro savininkas
Oktavijus Šuazelis-Gufjė (Antoine Louis Octave de Choiseul-Gouffier).
p.s. labai sunkiai suradau, net vikipedijoj mažas paveiksliukas.

Santuoka

S.Tyzenhauzaitė ilgą laiką buvo netekėjusi. Kai 1818 m. ji nusprendė sukurti šeimą, visi tuo stebėjosi. Sofijos vyras buvo gerokai už ją vyresnis, išsiskyręs Platelių dvaro savininkas Oktavijus Šuazelis-Gufjė, daugelio nuomone, nevertas gražiosios Tyzenhauzų atžalos. Jiems gimė sūnus Aleksandras. Kartu S. ir O.Šuazeliai-Gufjė išgyveno 24 metus. Nors gyveno jie Plateliuose, Sofija nebuvo prisirišusi prie vienos vietos. Ji daug laiko praleisdavo užsienyje - Italijoje, Prancūzijoje.

Beje, ir po vestuvių Sofija susitikinėdavo su caru Aleksandru, tik jau savo vyro draugijoje.



Rašė daug

Istorikė O.Mackevičienė teigė, jog Rokiškiui S.Tyzenhauzaitė svarbi ne dėl ryšių su imperatoriais, bet dėl to, kad ji "yra pirmoji moteris, kilusi iš istorinės Lietuvos ir rašiusi prancūzų kalba".

Anksčiau manyta, kad Sofija išleido tik penkis romanus, tačiau vėliau paaiškėjo, jog Prancūzijoje pasirodė daug jos knygų. Jos buvo išverstos į prancūzų, lenkų, vokiečių, anglų kalbas. Lietuvių kalba 2004 m. išleista grafaitės knyga "Reminiscencijos", o 2006 m. - "Halina Oginskytė, arba švedai Lenkijoje".

Anot p. Mackevičienės, yra žinių, jog S.Tyzenhauzaitė, išvykusi į Prancūziją, bendravo su prancūzų rašytojais Aleksandru Diuma, Alfredu de Miusė ir kitomis to meto garsenybėmis.

Prancūzai tyrinėtojai stebisi, jog Sofija kilusi iš gilios provincijos. "Tačiau S.Tyzenhauzaitė įrodė, kad Lietuva nėra provincija", - sakė muziejininkė O.Mackevičienės. Ji neabejoja: ateityje bus rasta ir daugiau įdomių faktų, susijusių su šia neeiline asmenybe. Beje, kai kuriuos jų knygoje "Vilniuje ir Lietuvos dvaruose" užfiksavo S.Tyzenhauzaitės dukterėčia Gabrielė Giunterytė-Puzinienė.



Netikėti dokumentai

Iki šiol pateikiamos chaotiškos žinios apie S.Tyzenhauzaitės gyvenimą Rokiškio dvare. Tai labiau versijos nei faktai. Neva, čia ji atvažiuodavo pailsėti nuo karo baisumų arba gyvendama tėvonijoje organizuodavo vestuves. "Grafai turėjo kur gyventi ir be Rokiškio. Tikrai negalima sakyti, kad jie čia buvo nuolat", - sakė p. Mackevičienė.

Tačiau šiuo metu minėtos žinios gerokai koreguotinos. Istorikei O.Mackevičienei Šv. Mato bažnyčia leido naudotis savo archyvais. Juose ji rado sensacingų nuo laiko pageltusių dokumentų - įrodymą, kad Rokiškis Sofijai buvo svarbesnis, nei manyta iki šiol: ji gana dažnai čia krikštydavo vietinių didikų vaikus.

Tačiau, anot istorikės, svarbiausia tai, kas įrašyta bažnyčios knygoje: S.Tyzenhauzaitės ir O.Šuazelio-Gufjė tuoktuvių data - 1818 m. vasario 3 d. Dokumentas surašytas lotynų kalba. Aiškiai matyti besituokiančiųjų titulai, antspaudai, parašai.

Parašas, pasak p. Mackevičienės, ko gero, apibūdina žmogaus charakterį: Oktavijaus - kampuotas, staigus, Sofijos - apgalvotas, kaligrafiškai tikslus. Beje, šių tuoktuvių liudininkai trys vyrai - Salų dvaro statytojas Ignotas Morikonis, generolas Jozefas Vavžeckis ir karininkas Ksaveras Danilevičius.

Sietina su Rokiškiu

Šie unikalūs dokumentai, atveriantys kelius tolimesniems tyrinėjimams, rasti knygoje, kurioje surašytos 1777-1834 m. Rokiškio bažnyčioje sudarytos santuokos.

Kaip per gaisrus ir kitus kataklizmus galėjo išlikti ši knyga? Istorikės O.Mackevičienės teigimu, ji turbūt buvo saugoma klebonijoje ar kituose bažnyčiai priklausančiuose pastatuose.

Beje, yra žinoma, jog Rokiškio bažnyčia sudegė per 1863 m. sukilimą. Taigi gražuolė Sofija tuokėsi medinėje, mažai kam žinomoje šventovėje. Tai rodo, jog svarbiausi grafaitės gyvenimo įvykiai buvo susiję su Rokiškiu. "Gali būti, kad čia lankėsi ir Rusijos caras", - sakė p. Mackevičienė.

Krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja dėkinga bažnyčiai, leidžiančiai naudotis jos archyvu moksliniams tikslams. Anot muziejininkės, bažnyčia yra institucija, išsaugojusi labai daug šalies kultūros duomenų.

Reda MILAKNIENĖ

Iš K.B. laiško panelei Margaritai

Vintage teen with flowers Iby MementoMori-stock
Iš K.B. laiško panelei Margaritai

Nuostabusis gaivume,
kai pro langą žvelgiu į šį gašlų,
kačių šlapimu trenkiantį kiemą,
nedrįstu pagalvot apie TAI.
Seniai ieškau tinkamo interjero,
kuris tavo kūnui suteiktų neapsakomo žavesio.

Ar šioje dvokiančioje skylėje įmanoma TAI?
Ar įmanoma, klausiu tavęs?
Tam būtini antikvariniai baldai,
klasikos tomai įstiklintoj spintoj
ir bent vienas meno šedevras...

Nuostabusis gaivume,
tik tokiuos interjeruos įmanomas
intymus suartėjimas. Ar to neverti
tavo nuostabūs mano kūnu grojantys pirštai,
melodingas liemens išlenkimas, rafaeliška oda,
trūksmingas alsavimas TUO METU,
klausantis grigališkųjų choralų.

Tik tada atsitiktų TAI,
ką atspindėtų didžiulis
renesansinio išdirbio veidrodis.
Tai būtų panašu į nuostabą,
Kai ima ryškėti antikvarinė retenybė,
restauruojant seną meno šedevrą.

Esi to verta, Margarita.
Tik menas ir veidrodžiai
yra atgręžti amžinybėn –
ir kūnai pavirsta šedevrais.

P. S. Dėl šios priežasties,
kol nebus tinkamo interjero,
VISA TAI laikinai atidekim.

Martinaitis, Marcelijus. K.B. Įtariamas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

Varno pasakos 6



Varnas ilgai stebeilijo į mergaitės akis. Didelės ir pilkos, šios atspindėjo už lango besisupančius kaštonus, juodus kamuolinius debesis ir penketą alkanų varnėnų. Ilgos blakstienos švelniai, lyg bijodamos pabaidyti, kas sekundę užklodavo pasaulį, pamažu įmingantį, įsisupantį į bekraštę pilkumą, bet kaipmat vėl jį atverdavo, kaskart kiek blyškesnį, vis švelniau priliesdamos, vis giliau migdydamos.

— Nebesapnuoju, — giliai atsidususi mergaitė liūdnai pažvelgė į varną kairiąja akimi, kurioje kadaise nekantriai virpėdavo jos siela. — Nebesapnuoju moters, mokėjusios kalbėtis su jūrų kiaulytėmis, kreivų palėpių ir juodų kalvų, nebeateina jūra, nebeužkloja smėlis, — jos žodžiai tiško ant rudų grindų, nekantriai šokčiodami varpė kambarį, kiaurai graužė grindis, murzino langus, galiausiai susirietė į pilką kamuoliuką ir įsispraudė mergaitės kaklo duobutėn.

Plunksnomis perbėgęs mergaitės blakstienomis lyg klavišais varnas, nuleidęs ilgas kojas nuo palangės, lėtai išsitiesė. Nieko nesakė, nepriėjo. Tik švelniai virpino orą baltais muzikanto pirštais ir stebėjo, kaip kairėje mergaitės akyje, toje pačioje, kurioje kadaise nekantriai virpėdavo jos siela, renkasi tyla.

Varno pasakos 5


- Kai troleibusai panašūs į jonvabalius, į šaltą kibirkštį naujų metų žiemą... Varne, ar tu tiki lietumi, ar girdi skalbinių segtukus pūgas giedančius ir pokšinčias jūros ošimą žuvėdras? - mergaitės rankos susivijo su medžių šakomis, baltais varvekliais pakibo po namų stogais.

Kuždėjosi žingsniais anglies kasyklų angelai ir tyliai rinko sapnus mums nuo pėdų, nelyg šlepetes dėjo bespalvėn paletėn ir skaitė jausmus, per naktis išgyventus, smulkutėse lūpų raukšlėse.

Varnas lėtai sūpavosi ant  sningančios mergaitės skruostų , gaudė po trupinį akordeonais besiropščiančią tylą:

- Tai tik baltom žalčių pakrančių gatvėm nutirpęs sniegas vėjus lyja...

Varno pasakos 4



- Tai vėjas, vėjas atneša žodžius, baltos žolės ir dylančių vasarų kvapą. Jis atpučia jausmus ir susupa į pelenines užuolaidas. Akis užpusto, kad pakviptų pavasariais. Vėjas!
Mergaitės žvilgsnis kedro riešutais nuslydo pavargusiomis grindimis, varno plunksnomis krito jos kvapas.

- Tik vėjas, nepažinęs nakties, tik vėjas, neįsikibęs tiesų... -Varnas snapu nubraukė šerkšną nuo mergaitės lūpų, tuomet, nelyg sučepsėjęs, nelyg kranktelėjęs, susisupo į josios laukimą ir užmerkė beprisnūstantį vakarą.

- Aš būsiu vėjas, begaliniai toliai ir sapnas tų, kurie kalnų papėdėse dainuoja... 

Varno pasakos 3


Crow Picture by Yolanda Blazquez helinille
Diena iš dienos lijo, kol varno akyse patvinę ežerai lietvamzdžiais centrinėse miesto gatvėse sėjo lapkritį. Stogai, barbenami tyliau, nei mergaičių kojų pirštais, pasidabino rainais katinais. Kalėdoms. O varnas tyliai balo mergaitės rankovėse.

Varno pasakos 2

- Varne, tu papiruso dulkės, tu paukščio nerimas, - mergaitė iškvėpė tumulą šalčio.

- O miškai? Jie tykūs ir beveidžiai, jie keičia rūbus, bet nekeičia kvapo, susisupę į miglas paslaptingai, tyliai šniaukščia dūmojančiai rytą. O miškai, ar tai tie, kas iš paskos nesekę, negalimi pavyti?

Mergaitės lūpos, susisupę vėjin, akimirkai pakvipo laužais, sakais ir medumi dūmų.

Varno pasakos 1

- Mergaite, tu nepamatei, dangus pamėlo, - baltas varnas, snapu išraižęs vakaruose mėtas, staiga persimainė į šermukšnio raudonį.

Kelio linijos bėgo palei tirštai vanilinį jo snapą, kol šis nepakvipo lazdynais ir cinamonu, po lietaus – melisomis, geriančioms saldintą arbatą. Mergaitė, grakščiai permetusi ranką per atviro lango rėmą, pirštais tylomis barbeno vairo kraštą. Paskui juos bebėgantis kelias atsiduso ir lyg senas ištikimas šuo ėmė bidzenti paskui.

- Varne, tu esi ruduo, šermukšniai ir tyla, - pasakė mergaitė ir, riešu brūkštelėjusi varno kaklą, nutilo.
Į gelstančio dangaus lapą įvijusi veido žemėlapį mergaitė, verta paminėti, buvo panaši į kalvą. Kalvos tykios ir paslaptingos, ten neužgęsta gimę žvaigždės. Jas spjauna į gelumbės dangų ir semia tarp pirštų, nebyrančias ir tokias neįkyriai amžinas.

- Tu kalva, mergaite, - varnas sudėjo jos plaukus į upę baltais pirštais, išpieštais sakais ir medumi.

- Tu runos, varne, vaškas ir kiečio žiedas, - nusijuokė ji ir lūpų kampučiu į miglas nejučia nusprūdo pulkas popierinių gervių.

Kelias, jau užmiršęs tūkstančio kojų pasakas, pavargo juos sekti, sustojo nuošalėje toks senas, ak, šitoks pailsęs, kad, apsiklojęs juoda duonos marška, giliai įmigo. Dangų kutendamos kišeninių paukščių saujos tylomis ištirpo nuneštos vėjo.

Iš K.B. pareiškimo policijai

Iš K.B. pareiškimo policijai

Pareiškiu:
nuo šiolei užšifruoju savo vardą ir pavardę,
nes ji teikia man šitiek keblumų.

Prašau neminėt pavardės
tardymo protokoluose,
teismų bylose,
atsiskaitymo knygose, afišose,
meno kūriniuose,
įvairiose vizualinėse priemonėse.

Vardas ir pavardė
yra būdas kaupti įkalčiams,
persekioti, terorizuoti,
atpažinti muitinėse,
surast visada ir visur
sąskaitomis, kvitais, laiškais,
grasinimais, paskalomis.

Vardas ir pavardė
dažnai prieš mane panaudojama:
būnu neįsileidžiamas, apkaltinamas,
atpažįstamas įstaigose labiau
nei pagal veidą.
Pašauktas vardu esu sustabdomas,
mušamas tarpuvartėje,
reiškia pretenzijas moterys.

Pareiškiu:
mano vardu prašau nesiųsti kvietimų,
neskambinti telefonu – aš esu kitas
nei mano vardas ir pavardė:
mano asmenybė neliečiama!

Šiais tekstais, kuriuos skaitote,
užšifruoju savo vardą ir pavardę,
o inicialų šifrą
patikiu saugoti savo Autoriui.

Martinaitis, Marcelijus. K.B. Įtariamas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

Komentarai mano nuolat ieškomo teksto

***
Gerbiamas teisme, turiu pasakyti –
visa, kas parašyta ir bus kada nors parašyta,
yra komentarai mano nuolat ieškomo teksto,
kurio prasmė man tolau keistu būdu atsiskleidė.

Tai buvo vienintelis tobulas tekstas, kada nors parašytas
tekstas apie save – t. y. save cituojantis, komentuojantis
bei aprašantis... Tiksliau –
uždaro ciklo principas: tekstas pats sau,

tekstas, kaip toks, neprieinamas erezijoms apie prasmę,
neįmanomas cituoti, perrašyti, nes jis yra aktas, veikmė,
akimirką galintis keisti visa, kas parašyta.

Jūs supratot mane?
Aš kalbu apie absoliučiai beprasmi dalyką,
kuris todėl ir prasmingas...

Gerbiamas teisme,
tai patvirtinu savo parašu ir savo garbingu vardu.

Martinaitis, Marcelijus. K.B. Įtariamas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

2013 m. gruodžio 6 d., penktadienis

60 rusiškų senų filmų apie meilę

Holivudinio šlamšto nežiūriu, o daugybę gerų filmų jau mačiau, tad nusprendžiau pažiūrėti sovietų laikų filmus apie meilę. Pačius geriausius jau pažiūrėjau ir jų topą paskelbsiu vėliau.

Atrinkau čia tokį filmų sąrašiuką. Ne visi čia filmai apie meilę yra ir keli vaikiški/šeimyniniai, kaip grybukai įmesti į sriubą. Bet užtikrinu, kad visi filmai yra gėris neišpasakytas.

1956 - Разные судьбы (Леонид Луков) [1956, мелодрама]
1957 - Дело было в Пенькове (Станислав Ростоцкий) [1957, мелодрама]
1957 - Летят журавли (Михаил Калатозов) [1957, драма]
1958 - Девушка без адреса (Эльдар Рязанов) [1958 г., Лирическая комедия]
1959 - Сверстницы (Василий Ордынский) [1959 г., Мелодрама]
1960 - Девичья весна (Вениамин Дорман, Генрих Оганесян) [1960 г., Комедия]
1961 - А если это любовь (Юлий Райзман) [1961, социальная мелодрама]
1962 - Гусарская баллада (Эльдар Рязанов) [1962, музыкальная комедия]
1963 - Крепостная актриса (Роман Тихомиров) [1963 г., Комедия]
1964 - Девочка и эхо (Арунас Жебрюнас) [1964, Драма, мелодрама]
1964 - Обыкновенное чудо (1964)
1964 - Мне двадцать лет (Марлен Хуциев) [1964, Драма]
1965 - Стряпуха (Эдмонд Кеосаян) [1965 г., Комедия, Мелодрама]
1966 - Начальник Чукотки (Виталий Мельников) [1966 г., комедия, драма, приключения, история]
1966 - Старшая сестра (Георгий Натансон) [1966 г., Мелодрама]
1968 - Доживем до понедельника (1968)
1968 - Любить (Михаил Калик, Инна Туманян) [1968-1992, мелодрама, притча, экранизация] новая редакция
1969 - Деревенские каникулы (Жариков В.) [1969 г., художественный фильм]
1972 - Здравствуй и прощай (Виталий Мельников) [1972, Лирическая комедия]
1972 - Станционный смотритель (Сергей Соловьев) [1972, драма]
1972 - Большая перемена (Алексей Коренев) [1972 г., Комедия]
1974 - Дочки-матери (1974)
1975 - Афоня (Георгий Данелия) [1975, трагикомедия]
1976 - Дни Турбиных (Владимир Басов) [1976 г., Драма]
1976 - Дневной поезд (Инесса Селезнева) [1976, мелодрама]
1976 - Сладкая женщина (Владимир Фетин) [1976, мелодрама]
1976 - Русалочка (Владимир Бычков) [1976 г., сказка, мюзикл, фэнтези, мелодрама, семейный]
1977 - Перед экзаменом (Вячеслав Криштофович) [1977, Мелодрама]
1977 - По семейным обстоятельствам (Алексей Коренев) [1977 г., Лирическая комедия]
1977 - Собака на сене (Ян Фрид) [1977, музыкальная комедия]
1977 - Школьный вальс (Павел Любимов) [1977, Драма, мелодрама, молодежный фильм]
1977 - Белый Бим Черное ухо (Станислав Ростоцкий) [1977 г., Драма]
1978 - Баламут (Владимир Роговой) [1978, комедия]
1978 - Дети как дети (Аян Шахмалиева) [1978 г., Мелодрама]
1978 - Кузнечик (Борис Григорьев) [1978, драма]
1978 - Молодая жена (Леонид Менакер) [1978 г., Мелодрама]
1979 - Дождь в чужом городе (1979)
1979 - Москва слезам не верит (Владимир Меньшов) [1979, драма, мелодрама, комедия]
1979 - Впервые замужем (1979)
1979 - День свадьбы придется уточнить (Степан Пучинян) [1979 г., Мелодрама]
1979 - Осенний марафон (Георгий Данелия) [1979 г., Трагикомедия]
1979 - С любимыми не расставайтесь (Павел Арсенов) [1979, мелодрама, драма]
1980 - Однажды двадцать лет спустя (Юрий Егоров) [1980, мелодрама]
1980 - Мелодия на два голоса (Геннадий Полока, Александр Боголюбов) [1980, Мелодрама]
1980 - Белый ворон (Валерий Лонской) [1980, Мелодрама]
1981 - Мужики! (1981)
1981 - На чужом празднике (Владимир Лаптев) [1981 г., Мелодрама, Драма]
1982 - Нас венчали не в церкви (Борис Токарев) [1982, Мелодрама]
1982 - Влюблен по собственному желанию (Сергей Микаэлян) [1982, мелодрама, лирическая комедия]
1982 - Чародеи (Константин Бромберг) [1982 г., Комедия]
1983 - Будь счастлива, Юлия! (Якоб Бургиу) [1983 г., Мелодрама]
1983 - Чучело (Ролан Быков) [1983, социальная драма]
1984 - Жестокий романс (Эльдар Рязанов) [1984, драма]
1985 - Валентин и Валентина (Георгий Натансон) [1985 г., Драма, Мелодрама]
1985 - Воскресный папа (Наум Бирман) [1985, Мелодрама]
1985 - Зимняя вишня (Игорь Масленников) [1985, мелодрама]
1985 - Самая обаятельная и привлекательная (Геральд Бежанов) [1985, комедия, мелодрама]
1986 - Курьер (Карен Шахназаров) [1986, трагикомедия]
1987 - Соблазн (Вячеслав Сорокин) [1987 г., социальная драма]

Pirmumo eile žiūrėsiu šituos: Чучело (1983), Курьер (1986), Нас венчали не в церкви (Борис Токарев) (1982), Дни Турбиных (Владимир Басов) (1976).

Vaikystėje matyti: Девочка и эхо (Арунас Жебрюнас) (1964), Чародеи (1982), Белый Бим Черное ухо (1972). Šitą irgi matęs: Москва слезам не верит (Владимир Меньшов) (1979).